,,Laiptų galerijoje“ surengta Vyganto Paukštės tapybos paroda ,,Po dešimties metų“. Tai jau antroji šio menininko paroda šioje galerijoje – eksponuojami 10 metų laikotarpio darbai.
„Sprendžiu savo tapybines problemas“
V. Paukštės paveiksluose daugiausia žmonės gamtos fone. Menininkui svarbu ne tik vaizduoti, bet ir kaip vaizduoti, kad matytųsi kažkas atpažįstamo, t. y. žmonės.
,,Tie žmonės yra nekonkretūs, jie kaip dėmės, jie turi savo nuotaikas, svarbu – spalva“, – teigė dailininkas. Taigi pasirinkti žmonės yra nekonkretūs, nes konkretūs labai įpareigoja. Anot menininko, jeigu pieši konkretų žmogų, jis turi turėti savo atpažįstamumą, o jo darbai yra visokie: lakstantys, gyvenantys.
,,Vieni šoka, kiti šneka, kiti guli – visi jie tą patį daro. Nieko tokio ypatingo, bet truputėlį jie įsipaišo į tą paveikslo formatą. Iš tikrųjų jie man gaunasi intuityviai. Jeigu jie yra du, tada gaunasi šneka, pokalbis, bendravimas. Jie yra neįprasti. Kažkada esu juos pavadinęs žmogais. Čia – žmogai, ne žmonės. Jie be drabužių, nes mados keičiasi. Svarbu į tai žiūrėti kaip į dėmes, į jų ritmą, į nuotaiką, į ieškojimą“, – kalbėjo V. Paukštė.
Anot parodos autoriaus, paveiksluose nutapyti žmonės kalbasi su žiūrovais, kiekvienas gali suprasti ką nors kita.
,,Tai jūs ieškokit, ką jie sako. Jeigu atsiras kas giminingas mano vizijoms, tai bus labai gerai. Nors dirbu ne dėl žmonių ar kažkam kitam – sprendžiu savo tapybines problemas“, – akcentavo V. Paukštė.
Jam yra svarbu šviesotamsa, šviesa, šešėliai, linijų žaismas – grynai amato dalykai. Juk nėra recepto kaip suprasti paveikslą.
Tad tapytojo darbai skleidžia įvairią nuotaiką. Jie išreiškia pozityvumą, yra ryškūs. ,,Mano paveiksluose yra atradimai, o gal ir praradimai. Vyksmas, kitimas – viskas ant drobės“, – teigia V. Paukštė.
Jis daug dėmesio skiria tapybos procesui. „Neturiu jokių eskizų. Esu bandęs – perkelti iš popieriaus ant drobės niekaip nesigauna. O kiti sugeba, ruošiasi, samdo modelius. Iš tikrųjų sodina žmogų, žiūri anatomiją. Man to nereikia.
Prisispaudžiu daug dažų, pasiimu paletę, teptukus, tada imu drobę gadinti, kol ji būna balta, graži. O paskui gadini, gadini... Taip tas procesas ir vyksta, – kalbėjo menininkas. – Būna, kad kankinuosi ir kelis seansus, kelis kartus ir man paveikslas nepasiduoda. Tada susipykstame, nes ir jis nenori toks būti, koks reikia, o man nepatinka. Tada aš jo atsisakau, užkišu. Būna, kad staiga ir gaunasi. Ar patinka, ar geri, tai man sunku žinoti. O ką žmonės supranta, tai aš visų neišklausinėsiu.“
Kitais metais menininkas planuoja surengti savo jubiliejinę parodą Vilniuje. Tad paroda Šiauliuose ir dar kelios kitos parodos yra pasiruošimas jubiliejinei.
„Šiauliuose aš vasaras leidžiu. Grąžinu skolą už gražų dangų vaikystės, nukritusius obuolius, kuriuos graužiau“, – sakė dailininkas.
Filosofo Jurgio Dieliauto komentaras
,,Turime darbus, kurie iš tikrųjų yra įdomūs ir išraiškingi. Pradėsiu nuo komplimentų. Retas autorius šiandien vadinamojoje modernistinėje tapyboje nebijo visos spalvų paletės. O čia vos ne kiekvienam darbe mes matome gausybę spalvų.
Kai kurie dailininkai, kurių parodas teko atidaryti, sako, kad ,,aš tos spalvos nepažįstu, aš to atspalvio vengiu, nes jo nesuprantu, bijau; jis manęs neprisileidžia, mano teptukas ar mano ranka, mano riešas nuo to potėpio bėga. O čia matome įvairovę.
Ir atrodytų, kad čia viskas taip paprasta, lengva, kad ta ranka pati piešia, pats teptukas vingiuoja. Tas vingiavimas čia sukuria pirmą intrigą – kas tai yra, ką čia matome tuose siužetiniuose vingiuose, tose siužetinėse užuominose.
Tai yra ne kas kita kaip vizijos, sapno, fantazmo medžiaga, kuri nežinia iš kur atsiranda, nežinia kaip dingsta. Čia autorius, matyt, bando teptuku pagauti patį vaizdinių, vizijų, transformacijų momentą. Iš čia tos keistos lūžtančios, deformuotos, sulaužytos linijos.
Kita vertus, autorius bando ne aštriai, ne grubiai, bet vadinamuoju minkštu potėpiu, minkšta linija sukurti tą pasakojimą.
Kitas dalykas tai tie siluetai, siluetinė tapyba. Čia irgi tie siluetai nėra ko nors kopijos, nėra ko nors stereotipai ar štampai, ruošiniai kieno nors. Jie yra ta žaliava, į kurią žiūrovas, suvokėjas ar mes atėję čia profesionalai ar niekad teptuko rankoje nelaikę turime įvesti savo suvokimo momentą. Stebina mane tie linijų stambūs, riebūs potėpiai.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pati riba, pats kontūras nėra galutinai apibrėžtas. Pirmiausia tai reiškia, kad čia yra gyvybė, čia yra fliuktacija, čia yra sąveika, čia yra bandymas suartėti. Vadinasi, autorius bando pateikti tą sudėtingą „fiuzis“ (graikiškai „gimties“) ar gamtos, į populiarią kalbą išvertus, plotmę, gyvybinę, gyvenimišką plotmę, kurioje vyksta mūsų komunikacijos, mūsų susižvalgymai, mūsų impresijų gimimai, mūsų įspūdžiai, kurie virsta spalva ar emocija, bet čia viskas tuo nesibaigia.
Tai nėra tik emocinis žaismas, kaip kartais mėgstama sakyti. Čia yra gana ir aiški koncepcija, yra gana aiškūs motyvai ir tais motyvais autorius mus nukelia ir į mitologinę plotmę, į tapybos istoriją, į kitas plotmes.
Ir čia vyksta vėl susirašinėjimas. Tapyba vėl yra būdas susirašinėti ir su modernizmo tradicija, ir su lietuviško modernizmo tradicija, ir su XX a. pabaigos modernistine tradicija. Turėti kažką pasakyti savo arba nuo savęs. Tas „savo“ arba „nuo savęs“ ir yra nuolatinis ieškojimas ir kada pats autorius sako: aš nežinau, aš nesuprantu. Vadinasi, tai yra įpusėjęs arba prasidėjęs procesas, kurį mes apibendrinsime po 10 ar 20 metų.
Tai guodžia, vadinasi, autorius yra tas autorius, kuris dar ieško, vadinasi jis yra jaunas, jis yra vitališkas, jis yra viltingas, jis yra perspektyvus, jis yra pagaliau neįkyrus, nenuobodus, o gundantis, provokuojantis.
Kur gundantis ir ką provokuojantis? Gundantis ieškoti spalvose savo suvokimo, savo užuominos, savo sąveikos, bandyti tose kompozicijose įkelti savo sąmonės, sapno, vizijų fragmentus ir bandyti iš kitos pusės polemizuoti. Aš čia matau daug polemikos, matau daug žaismės, matau daug neišbaigtumo, kas yra ironijos momentas. Nėra to lietuviškame ekspresionizme kartais būdingo perdėto tragizmo, perdėtos įtampos. Kartais tas lengvumas turi didelę intrigą.
Ir paskutinis momentas. Čia kalbėjome apie siužetą, kalbėjome apie siluetus, apie figūras, apie tą pirmą planą, bet ne mažiau išraiškingas yra pats fonas. Yra autorių, kurie detalizuoja, yra autorių, kurie tą foną paverčia ornamentika. Visa tapyba yra ornamentika arba metafizika.
Čia fonas užbaigtas, bet tai nėra grynas dangaus fonas, tai nėra grynas žolės, miško fonas, tai nėra grynas grindų sienų ar lubų fonas, tai yra atšvaitai, tai yra atspindžiai. Turime čia tą margumyną, žaismą, kada rūbo spalva, baldo gobeleno spalva, emocinė spalva, šūkio, riksmo, replikos spalva virsta tapybine plotme. Tai džiugina, tai yra viltinga, tai yra modernu, o jeigu modernu, tai ne viskas yra suprantama, o jeigu ne viskas suprantama, kyla klausimai, o jeigu kyla klausimai, vadinasi tapyba išprovokuoja mąstyti mane kaip mąstymu užsiimantį žmogų.“
Iš V. Paukštės tapybos parodos ,,Po dešimties metų“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
