Mūsų eros metai pradėti skaičiuoti nuo Kristaus gimimo. Šiandien mokslininkai teigia, kad Jėzus Kristus gimęs septyneriais metais anksčiau.

Evangelijoje pagal Matą pasakojama, kad Jėzus gimė pasirodžius Betliejaus žvaigždei (Mt 2,2). Visais laikais mokslininkai bandė apskaičiuoti jos pasirodymo laiką. Nors evangelijos ir nenurodo tikslios Jėzaus gimimo datos, ji būtinai turi sutapti su pirmuoju šio dangaus fenomeno pasirodymu. Jau vokiečių astronomas Johannes’as Kepleris (1571–1630) apskaičiavo, kad šį evangelijų aprašytą reiškinį gali atitikti daugkartinis Saturno ir Jupiterio planetų suartėjimas 7 m. „prieš Kristų“. Kadangi Jėzus negalėjo būti atėjęs į šį pasaulį septynerius metus „prieš savo gimimą“, kažkas turėjo padaryti klaidą. Tai buvo vienuolis vardu Dionyzas Mažasis, gyvenęs Romoje nuo 500 iki 545 m. Pastarasis įvedė kalendoriaus skaičiavimą „pagal Kristaus gimimą“, be to, apsiriko keleriais metais. Nuo to laiko gyvename pasaulyje su aritmetikos klaida. Vargu ar keisime savo kalendorius, netgi jei vis daugiau tyrinėtojų patvirtins ir patikslins Keplerio mokslines išvadas.

Tik teologai ir istorikai mėgsta pajuokauti: „Mes žinome, kad Jėzus buvo nukryžiuotas, bet ar jis iš tikrųjų gimė?“ Tiesa, šioji klaida mums turėtų būti ir kiek džiugi. Nes, jei kažkas teigė, kad pasaulio pabaiga bus 2022 m. gruodžio 22 d., ši data mums nebebaisi – ji jau buvo 2015 m.

Pagaliau šventės. Kokios didžiausios šventės? Kalėdos ir Naujieji metai – atsakys ne vienas. Tiesa, gal kas pavardys ir daugiau švenčių. Kalėdos ir Velykos – pasakys uolūs tikintieji, norėdami pabrėžti, jog Kristus ne tik gimė, bet ir prisikėlė, Joninės – ilgai nesvarstydami tars Jonai ir Janinos, Juozapinės – antrins Juozai ir Juzefos, kitų vardų turėtojai iškels savo dieną.

Vienu metu žurnalistai buvo pamėgę gatvėje paklausinėti žmonių, ką jie norėtų pasikviesti į svečius prie šventinio stalo. Kiek skaitinėjau atsakymus, užtikau tik vieną atsakiusį, kad į tokį vakarą nenorėtų kviesti jokių svečių. Daugelis pageidavo pasikviesti Radžį, Merūną, Erlicką, Kazlą, Ramanauską, buvo ir norinčių kviestis prezidentus Nausėdą, Adamkų, kviestis Landsbergį, Šimonytę, gan daug norėtų sulaukti Gražulio... Pakalbintus gatvėje žmones domino tik trijų kategorijų svečiai – popsininkai, komikai ir politikai.

Kaip greitai bėga laikas. Kada buvo užstrigęs laivas Sueco kanale? Atsakysite – 2020-aisiais. Klystate, tai įvyko šių metų balandį. Keistas laikmetis, kai net Senelis Šaltis skundžiasi: „Savim netikiu.“ Gal greitai Kalėdų nebešvęsime, o bus tiesiog neįvardytos šventės. Įdomiausia, jog tai pasiūlė parlamentarė iš Maltos, kurioje 98 procentai yra Romos katalikų.

Sigizmundas Freudas yra rašęs apie „riktus“. „Riktai“ byloja, kad žmogus gali apsirikti, kai: yra pavargęs ar nesveikuoja, yra susijaudinęs, kai jo dėmesį prikausto kiti dalykai. Anot garsiojo psichoanalitiko, riktai ypač būdingi tamsiajam metų periodui. Tokiu metu riktai pasitaiko žmonėms, kurie nei pavargę, nei išsiblaškę ar susijaudinę, o yra normalios būsenos. Tokiu atveju riktai išreiškia konfliktą tarp skirtingų sąmonės ir pasąmonės ketinimų. Vieną ketinimą stengiamasi slopinti, tačiau apsirikimo metu jis nei galutinai nuslopinamas, nei visiškai atsiskleidžia. Taigi riktas – tai kompromiso padarinys, kiekvieno iš dviejų ketinimų pusiau sėkmė, pusiau nesėkmė.

Įsiminė trumputis dialogas iš Albert‘o Camus pjesės „Kaligula“.

Helikonas: Taip ilgai tavęs nebuvo. Kaligula: Sunku buvo rasti. Helikonas: Ką? Kaligula: Tai, ko norėjau. Helikonas: O ko norėjai? Kaligula: Mėnulio. Helikonas: Ko? Kaligula: Taip, aš norėjau mėnulio. Helikonas: O kam? Kaligula: Šiaip sau!.. Tai vienas iš tų daiktų, kurių aš neturiu.

„Are you smoking?“ – KK2 ir panašių laidų žurnalistai egzaminuoja Seimo narių anglų kalbos žinias. „Ne, čia kasdieniai drabužiai“, – atsako šie.

Seime šiais metais apie partnerystę kalbėta ilgiau nei apie biudžeto įstatymą. Gi per 2021 metus protestų buvo daugiau nei per visus nepriklausomybės metus, įskaitant ir tarpukarį.

Žmonės pikti. Gal prieš dešimtmetį rašinėjau nedidukus komentarus vienam respublikiniam žurnalui. Kartą sugalvojau parašyti, jog redakcija atsiprašo už praėjusiame numeryje atspausdintus piešinius, kuriuose reikėjo rasti dešimt skirtumų, bet per klaidą atspausdino vienodus piešinius ir tų skirtumų nebuvo. Aišku, nebuvo jokių piešinių, jokių klaidų, mąsčiau, jog pats toks atsiprašymas yra pakankamai juokingas. Bet kiek pasipiktinusių laiškų ir skambučių redakcija sulaukė. Pasirodo, žmonės ieškojo tų skirtumų, vargo po kelias valandas ir štai – nieko nerado.

Dažnai pagalvoju: „O, kad gyvenime būtų duota rinktis...“ Muziką rinkčiaus tolimą ir tylią, kompaniją – moterų, į svečius kviesčiaus tik tuos, kurie mane myli (nes jei galėčiau rinktis, tai kurie myli, žinočiau), bet pirmiausia rinkčiaus jaunystę. Taip, taip, norėčiau būti jaunu, bet tik ne debilu. Regiu puikius jaunus žmones, ateinančius į dailės parodų atidarymus, atsakinėjančius į klausimus „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“, bet regiu ir be tikslo besišlaistančius gatvėmis, „su narkotikų pėdsakais“. Baisu, kad atskirtis tarp jų didėja.

Kalėdų ir Naujųjų metų šventės parodo, kad jaunimas save išreiškia petardomis (ugnimi, deginimu). „Skaitykit daugiau knygų!“ – norisi visiems palinkėti. Anksčiau skaityti buvo įdomiau nei gyventi, dabar – atvirkščiai. Nors tai kai kam.

Diena baigėsi, šventinis stalas nukraustytas. Šiuos šventinio savaitgalio vakarus leisiu prie televizoriaus ir knygų. Mano mėgstamiausi TV kanalai – LTV PLIUS ir „Mezzo“. Tiems, kurie be perstojo maigo televizijos kanalų valdymo pultelį ir perjunginėja kanalus kas minutę ar net tankiau, siūlyčiau pultelį laikyti kairėje rankoje. Kai junginėti sunkiau, papročio tai daryti atsisakyti lengviau.

Kiekvienai šventei priskiriu kokią nors knygą, kino filmą, spektaklį, muzikos kūrinį ar netgi paprotį. Pavyzdžiui, turiu draugę, kuri kiekvieną pirmąjį Naujųjų metų rytą skanauja uogienę. Metai turi jai prasidėti šitaip. Žinia, senuosius metus daug kas palydi su „Traviata“, Naujuosius pasitinka Štrauso valsais. Dar kita draugė renkasi ne Štrausą, o kompozitoriaus Eugenijaus Dogos valsą iš kino filmo „Mano meilus ir švelnus žvėris“, senas bičiulis muzikantas – valsą bostoną. Vasarą aš štai pradedu kino filmu „Birželis, vasaros pradžia“. Ir dar daug ką būtų galima pavardyti.   

O štai Kūčių vakarą iš knygų lentynos traukiu Antano Vienuolio apsakymą „Kūčių naktį“. Kiekvienais metais ir tai tapo mielu ritualu. Nežinau kito kūrinio, kuris taip vykusiai atspindėtų Kūčių vakarą ir naktį.

„Vaistininko padėjėjas Martynas Gudelis Kūčių naktį budi Kalpoko vaistinėje. Gatvės ištuštėjusios, tik retkarčiais pro užšalusius vaistinės langus pragirgžda per sniegą kokia susilenkusi žmogysta, prašvilpia rogutės, ir vėl viskas nutyla. Herojui liūdna, nes kas šventą naktį eis vaistinėn... Bet štai netikėtai suskamba telefonas.

– Kuo tamsta vardu? – išgirdo jis telefono ragelyje malonų moterišką balselį.

Gudelis nudžiugo, užkaito ir sumišęs atsakė:
– Aš? Jonas.
– Jonas?.. Dėkui... Cha cha cha... – saldžiai nusikvatojo tas balselis.
– O tamsta kuo vardu? – savo ruožtu paklausė ir Gudelis.
– Aš – Luiza. Cha cha cha... Luiza ir Jonas – tai graži pora, kaip Mataušas su Barbora!.. Cha cha cha!..

Ragelyje kliokštelėjo, ir Gudelis daugiau nebeišgirdo nė žodžio. „Iš tikrųjų malonus balselis: bene Aldonutė čia mane intriguoja; gaila tik, kad taip trumpai“, – pagailėjo jis ir vėl sugrįžo prie stalelio svajoti... Miesto bokšte laikrodis išmušė dešimtį, ir viršuj, pas principalą, svečiai ir vaikučiai, pritariant pianinui, sugiedojo Kalėdų giesmę. Gudelis atsistojo, porą kartų perstriegė per vaistinę ir, susilaikęs ties užšalusiu langu, įsižiūrėjo į šalčio nupieštus ant stiklo atogrąžų krūmus ir palmes“.

Revizuojant metus, prisimeni momentus, kai būdavo pagalvoji: „Štai ji, laimė!” O pasirodo – ne, vėl patirtis. Šiomis dienomis paprašykime draugų dešimt kartų ištarti žodį „lijundra“.

Omikronas, sako, vėl visus tuoj apdovanos karantinu. Jau nebesuskaičiuoju, kuri dabar kovido banga. Trečioji, ketvirtoji?.. Tad gal galima būtų sužinoti, kiek sezonų dar mums šį suknistą serialą rodys? Teigiama, jog pati baisiausia devintoji banga. Na, gal iki devintojo sezono šio serialo režisieriai išsisems, pavargs ir jis baigsis jau anksčiau. Ir trijų sezonų tokiam niekalui per akis.

Turiu bičiulį. Labai mielą, bet reto nuobodumo žmogų. Paklausiau, kaip jis kovido apsupty gyvena. Sakė, kiek nuobodžiau, nes mėgo įvairias istorijas pasakoti, o dabar mažiau klausančių. Pasigyrė, pats gaminasi maistą. Kalėdoms virs jaučio liežuvį. Anot jo, tai lietuviškas patiekalas, nors Kalėdų proga jį valgo ir Anglijos karalienė.

Pandemijos įkarštyje kažkas tarstelėjo: „Nebus daugiau jokių pozityvų.“ Netikiu. Gal tik mus užgriuvusios negandos pagaliau išmokys klausti „Kaip gyveni?“ jau ne formaliai, bet iš tikro.

Ko palinkėti? Kas nori kailinių, palinkėkime kailinių, kas naujo automobilio, palinkėkime naujo automobilio, kas brangakmenių, palinkėkime brangakmenių, o kas laimės ir meilės, palinkėkime laimės ir meilės.

Nors kiekvienais metais nesensta E = mc2. O iš kalėdinių ir naujametinių sveikinimų įsiminė bardo Domanto Razausko: „Nu ką, gentie. Atvirukų nedėsiu, geriau jau užkeiksiu: atsipiskit, negandos – prisikabinkit, laimės!“

Koks buvo šio teksto tikslas? Ogi tiesiog pasidžiaugti su mielais skaitytojais dėl artėjančių švenčių, priminti, kad liūdesys ir apatija tai dar nėra depresija, rasti kasdienybėje šviesesnių akimirkų ir pranešti, kad pasaulio pabaigos datas jau ne kartą laimingai prašokome.

O paskutinįjį šių metų vakarą Šiauliuose klausysimės Marijono Mikutavičiaus:
Jei namiškiai su mūs dovanom pakeliui nepaklydo,
Jeigu draugo žodžiai geri pro ausis nepraslydo,
Jei laiku parėjai, pasitinka namai.
Ir ateina kaimynas su dideliu buteliu vyno,
Tai žinai, mes Kalėdas sutikom gerai.