Prieš porą dešimtmečių „Versmės“ leidykla Vilniuje ėmėsi leisti „Lietuvos valsčių“ monografijų seriją: kiekvienam valsčiui – po atskirą knygą. Užmojis neeilinis, reprezentacinis – tai skirta Lietuvos tūkstantmečio ir artėjančio mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio garbei. Žinoma, sumanyti gražu, o įgyvendinti – labai nelengva. Bet „Lietuvos valsčių“ serija juda į priekį, vis pasirodo naujos knygos. O štai naujausioji, jau 30-oji šios serijos monografija „Šeduva“. Ji stora ir didelė (daugiau kaip 1300 puslapių), dailios išvaizdos, gausiai iliustruota, o svarbiausia – turininga. Ji aprėpia visą buvusio Šeduvos valsčiaus teritoriją, peržvelgia įvairias epochas nuo gilios senovės iki mūsų dienų, gvildena daugelį istorijos ir kultūros problemų.
Kuo šis veikalas apie Šeduvą gali būti įdomus šiauliečiams skaitytojams? Manome, kad gali sudominti dėl daugelio priežasčių. Tai leidinys apie kuklią kaimynę, šįkart aplenkusią Šiaulius (kada Šiauliai turės panašią savo valsčiaus monografiją?). Be to, knygoje šiauliečiai ras daug pažįstamų žmonių, žinomų pavardžių. Svarbiausia – monografijoje gausu pažintinės medžiagos: faktų, mokslinių įžvalgų, netikėtų atradimų, o tai leidžia geriau pažinti ne tik šią konkrečią vietovę, bet ir visą Lietuvą, jos istoriją, kultūrą ir gyventojus.
Ką žinojome apie Šeduvą? Tai miestelis, įsikūręs prie didelio prekybinio kelio, akį traukiantis geltonais gvazdikais, viliojantis prašmatniu restoranu sename malūne... Turbūt nedaug ką papasakotų ir patys šeduviai. Pasidžiaugtų, kad neseniai buvo gavę mažosios kultūros sostinės vardą, garbingai įamžino buvusių gyventojų žydų atminimą, gražiai sutvarkė centrinę miesto aikštę.
O štai monografija „Šeduva“ pateikia labai dalykišką, išsamų ir platų žinojimą, beveik enciklopedišką šios vietovės, joje vykusių įvykių, savivaldos darbų, čia gyvenusių žmonių veiklos vaizdą. Knygoje ypač stengtasi ryškinti tai, kas būdinga būtent Šeduvos kraštui ir kas ligi šiol buvo mažai tyrinėta, beveik nežinoma ar užmiršta. Siekta tikslumo, dokumentalumo, todėl teko žvalgytis po archyvus ir senąją periodiką, pasiremti jau užrašytais įvairių žmonių atsiminimais, ieškoti vietos dvasios papročiuose, tautosakoje, tarmėje. Pavyko rasti ir paskelbti retų nuotraukų, dokumentų, žemėlapių, jie sustiprino knygos vertę ir įdomumą.
Leidinys apie Šeduvą yra kolektyvinis sutelktų pastangų vaisius. Darbuotasi bene šešetą metų. Didelė atsakomybė teko vyriausiajam redaktoriui sudarytojui literatūrologui Jonui Linkevičiui. Daugelis šiauliečių jį prisimena (gyveno Šauliuose, dėstytojavo Pedagoginiame institute, vėliau išvyko į Vilnių). Jam teko sutelkti 80 autorių (mokslininkų, kraštotyrininkų, žurnalistų, mokytojų), organizuoti jų darbą, pačiam parašyti nemaža straipsnių, apgalvoti knygos struktūrą, bendradarbiauti su leidėjais ir t. t. Tai ilgas ir sudėtingas darbas, gerai, kad turėjo patirties: prieš kurį laiką buvo sudaręs panašią monografiją „Baisogala“, o dar anksčiau išleidęs 3 tomų knygą apie Šeduvos mokyklą.
Aptariamoji monografija „Šeduva“ – tai ne šiaip sau laisvų pasiskaitymų knyga. Ji parengta pagal griežtokus „Valsčių“ serijos knygoms taikomus reikalavimus ir laikosi jau nusistovėjusios tvarkos – pirmiausia kalbėti apie buvusio valsčiaus gamtą, geografiją, archeologinius tyrimus, etninę kultūrą, kalbą ir pan., toliau – apie miestą ir miestelėnus, galiausiai – apie tarpukario valsčiaus seniūnijas.
Pirmas skyrius svariausias ir moksliniu požiūriu vertingiausias. Jį sudaro rimtų specialistų parengtos plataus apibendrinamojo pobūdžio studijos – įžvalgūs mokslo darbai. Monografijos moksliškumui gražiai yra pasitarnavę Šiaulių mokslininkai: istorikai Birutė Salatkienė ir Jonas Sireika, kalbininkė Janina Švambarytė-Valužienė. Reikšmingi ir kitų autorių darbai – išsamios, informatyvios apžvalgos apie Šeduvos krašto knygnešius, stalinizmo epochos tremtinius, pokario partizanų kovas ir kt. Tai vis žvalgymasis po valsčiaus kraštą ir pastangos jį kuo geriau atspindėti.
Perėjus prie Šeduvos miesto, iškeliama jo garbinga praeitis ir istorinis savitumas, juk dar XVII amžiuje miestui suteiktos magdeburginės teisės ir privilegijos. Daug dėmesio skirta tarpukario metų gyvenimui, savivaldybės veiklai, tuometės miesto bendruomenės paveikslo spalvingumui. Bendruomenė daugiatautė (kone pusė gyventojų – žydai), įvairavo ir tikyba. Bet žmonės sugyveno taikiai, užtat labai skaudžiai net keliuose tekstuose atveriama Šeduvos žydų tragedija ir ją liudijantys dokumentai. Šame skyriuje itin daug konkretybės – tai Šeduvos bažnyčios, geležinkelio stoties, pašto, mokyklos istorijos, įdomūs miesto švietimą, kultūrinę veiklą, sveikatos apsaugą aptariantys straipsniai. Daug pagarbos įžymiems šeduviams. Portretuojami miesto šviesuomenės atstovai – buvę tarpukario burmistrai, bažnyčios vadovai, talentingi mokytojai ir gabiausi Šeduvos mokyklos auklėtiniai, tapę garsiomis asmenybėmis respublikoje ir net pasaulyje, kaip antai iškilusis teisininkas profesorius Pranas Kūris. Apie du iš Šeduvos kilusius dailininkus rašo ir menotyrininkas Vytenis Rimkus.
Paskutiniame skyriuje apie buvusias valsčiaus seniūnijas kiek kitoniški tekstai, gal mažiau moksliški, bet emocingesni, labiau grindžiami kraštotyrine medžiaga, privačiais archyvais, nuoširdžiais atsiminimais-atsivėrimais. Tarpukariu būta apie 14 Šeduvos valsčiaus seniūnijų skambiais kaimų vardais: Alksniupiai, Pakalniškiai, Prastavoniai, Pavartyčiai, Raginėnai, Šileikoniai, Vėriškiai ir kt. Pirmoji Nepriklausomybė buvo suteikusi laisvę savivaldai, savarankiškumui ir kaimų žmonės kilo į naują šviesesnį gyvenimą. Bet būtent kaimiškoji Lietuva labiausiai patyrė žiaurias XX amžiaus represijas ir užgriuvusias nykias permainas (išbuožinimą, kolektyvizaciją, melioraciją, net ir naujų laikų privatizaciją). Kaimai liko labai palaužti, tarsi be dvasios. Kaip svarbu, kad suskubta užfiksuoti tą autentiką, šeimų tragedijas, buvusios kaimo kultūros nykimą, ir knygoje visa tai palikti istorijai.
Monografija gana marga stiliaus požiūriu. Bet tai nėra blogybė. Vieni straipsniai pasižymi ypatingu turinio kruopštumu, kiti intriguoja pateiktos medžiagos naujumu, netikėtumu, o treti jaudina nuoširdžiomis giminių istorijomis, tragiškais žmonių likimais. O iš esmės leidinyje sukaupta daug žinių, gerai sudėti akcentai. Išryškinta esmė: Šeduva turi savo veidą, dvasią, vystymosi ir progreso kelią, nors nėra aplenkta ir skaudžių išgyvenimų, tragizmo. Turi savo šviesuomenę ir įžymybes. O miestelis anaiptol nėra pilkas, jis įvairiaspalvis, įdomus.
Šią solidžią, turtingą, nevienaprasmę monografiją parengusieji – sudarytojas, autoriai, „Versmės“ leidėjai – nusipelno tikros pagarbos. Tai didelės išliekamosios vertės veikalas, kuris įdomus dabar, bus naudingas ir ateinančioms kartoms. Juk ne visi išbėgios į tolimus egzotiškus pašalius, – neabejotinai bus ir ištikimų savojo krašto gerbėjų, norinčių kuo geriau jį pažinti ir suprasti. Monografija tarnaus kaip tikras žinių lobynas.
