Tęsiame pradėtą pokalbį su dizaineriu Viliumi Puronu apie Šiaulių miesto įvaizdį nuo Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais iki mūsų dienų.

Anot pašnekovo, dailės kūrinio gyvenimas labai panašus į žmogaus gyvenimą: jis pagimdomas, turi savo jaunystę, senatvę. Turi į jį nukreiptas politines ir estetines simpatijas, kurios padeda arba sukomplikuoja gyvenimą. Jam tenka kentėti nuo chuliganų vandalų ir vagišių plagijuotojų, tarnauti pasaulio stipriesiems arba būti apšmeižtam advokatų-menotyrininkų. O kai kuriuos iš jų paverčiame stabais bei garbiname tol, kol nuverčiame pasikeitus geram skoniui arba tikėjimui.

Versdami paverkiame, o po poros metų pamirštame. Versti kur kas lengviau, negu kurti. Tam pakanka atsakingo valdininko telefono skambučio, kai kūrybai reikia ir žinių, ir darbštumo, ir talento – Dievo dovanos, kurios neturi prileistieji prie valdžios lovio, nuolat žviegiantys apie lygybę prieš įstatymus, autorines teises ir kitus panašius dalykus.

Pabandžius nors trumpam apibūdinti Šiaulių miestą puošusius menininkų kūrybos rezultatus, visuomet atsidursime prieš užtvaras, barjerus, prieš anuometinį pasaulį, kitokį nei dabartinis. O kur dar žanrai, technologijos, vietų tinkamumas? Juk ten, kur privalu vilkėti kostiumą, neiname su pižama ar apatiniais...

Sąjūdis ir iliuzijų pertvarka
„Subraškėjus Sovietijai menai taip pat ėmė braškėti, – sako V. Puronas. – Vyko trumpas, natūralus sovietmečio monumentaliosios dailės kūrinių naikinimo periodas (1991–1993 m.) turint viltį (o gal tik iliuzijas?), jog ateityje bus sukurta daug brangaus ir savito. Tuo metu mieste būta visko: ir kadrų, ir patirties, ir ambicijų...

Pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais ne tik vaizdinė agitacija tapo priešu. Politinių monumentų vertimai pasidarė labai svarbūs. Demontavome paminklus „Tarybiniam kariui“, K. Preikšui, generolui F. Baltušiui-Žemaičiui, monumentą „Tarybinei armijai – išvaduotojai“... Tik A. Toleikio „Leninui“ pasisekė – jis nukeliavo į Ameriką ir, panašu, nestokoja amerikonų dėmesio. „Žmogus gali pakeisti savo „skūrą“, o meno kūrinys – ne“, – šypteli pašnekovas. Taip kad 1993 –2006 metų laikotarpis laurais nesublizgėjo.

Sąjūdžio epochoje miesto centre iškilo paminklas P. Višinskiui – bene pirmasis visuomenės surinktomis lėšomis pastatytas kūrinėlis. O Lenino vietą užėmė „Aušros“ skulptūra, įsikūrusi Kaštonų alėjos gale... Pradžia buvo gera, bet toliau prasidėjo taktika be strategijos. Atsitiktinumų jovalas. Pliuralizmas užslopino žinojimą, jog kryptingai kuriant miesto įvaizdį svarbus yra įvairių meno sričių bendradarbiavimas, kadangi miestas – daugiafunkcinis mechanizmas.

„Pakartosiu dar sykį: „Menas yra melas teisesnis už tiesą!“ – akcentuoja dizaineris. – Pasikeitė epocha ir pasimatė, kad tie ankstesnės santvarkos herojai, radę savo vietą ant pjedestalų, – idėjiniai muliažai. Atsimenate komjaunuolį ir pogrindininką Bronių Grigą? Todėl ir nebuvo pikta, kai ėmėme juos vartyti, nes nauja epocha kvepėjo ateitimi ir tiesa. To žodžiais nenusakyti, bet širdimi lengva suprasti.“

Paskaičiuota, kad buvusioje SSRS vien „leniniukų“ buvo pristatyta apie 70 tūkst. vnt. Velniškai gražus panteonas! Tačiau pasukus kapitalizmo keliu, papūtus demokratijos vėjams, jie pašvinko, tapo bjauriu akibrokštu, tapo nebereikalingi net rusams.

„Dabartinius miesto meninio įvaizdžio procesus pakeitė „viešosios erdvės“ sąvoka, nors niekas man negali paaiškinti, kuo anoji skiriasi nuo „viešojo tualeto?“ – ironizuoja dizaineris. – Vietoj patriotizmo ugdymo atsirado naujas terminas – „lėšų įsisavinimas“, kurio daugiaplanė prasmė kelia tik ironiškas šypsenėles. Vieša paslaptis ir tai, koks yra profesinis dabartinės valdininkijos lygis...“

V. Purono teigimu, 2006–2014 metais Šiauliuose tuščių architektūrinių Europos pinigų įsisavinimo programų vardu „į užpakalį“ sukišta 1,5 mln. eurų (!). Dabartinis miesto meras tai paskelbė viešai, nors daug kam seniai tas nebebuvo jokia paslaptis, matant atsakingame savivaldybės poste dirbusių moterėlių „kūrybinį nevalyvumą“.

Plepalų diktatūra?
„Aiškiai matosi objektyvūs visuomeniniai procesai: pėsčiųjų mažėja, gatves ir kiemus tvindo automobiliai, ir jų kasmet vis daugiau. Trūksta vietų parkavimui, ankšta kiemuose, ilgėja spūstys prie šviesoforų. Tačiau ir toliau plepama apie „viešas erdves“, nepastebint keblios urbanistinės situacijos raidos, – įsitikinęs mūsų pašnekovas. – Perkloti lietuviškomis plytelėmis miesto centrą yra gerai. Tačiau išsiųsti „įsisavinimui“ skirtas lėšas į turtingus kraštus – politinis nusikaltimas. Bent jau todėl, kad Lietuva tuos pinigus bus priversta anksčiau ar vėliau atiduoti. Šios finansinės ir ekonominės vilkduobės ateityje nubaus mano tautą, o atsakingus valdininkus, kurie tam sudarė prielaidas, istorija nors ir pasmerks, bet nepasodins... Gaila.“

Kalbėdamas apie situaciją mieste po 1990-ųjų, V. Puronas pastebi, jog miela prisiminti laikus, kai studentai būdavo įtraukiami į miesto įvaizdžio formavimo darbus. Dabar gi tūrinė reklama tapo nebeaktuali ir per prabėgusius dešimtmečius niekas pasaulyje nieko panašaus nebesukūrė. Taip pat niekam galvon neateina, kad ir šiandien, ir anuomet pakako pasisakančiųjų prieš „miesto skardinimus“...

Parodinės dailės atstovai, anot dizainerio, remiasi savimi, savo kūrybiniu „ego“, nes grynieji menininkai yra savųjų kūrinių amatininkai. „Kodėl kilo tiek triukšmo dėl „Verkiančios mergaitės“, A. J. Greimo bei kitų pastarojo meto miesto dailininkų kūrinių? Plepalų, diskusijų  sukelta daug, tačiau visa tai tik tuštybė, mada, kuri praeis.

„Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui, o kas tinka kiemui arba Kaštonų alėjai, ne visuomet tinka aikštei, – teigia V. Puronas. – Kad ir ta pati „Aušros“ skulptūra. Uždėkime jai karūną, pavadinkime „Karaliene Morta“ ir pastatykime aikštėje. Visi žiūrės ir aikčios. O dabar ji stovi nepastebima šalia parko. Savo laiku ir mes gaudavome visokių pastabų dėl sieninės tapybos: kas čia per terlionės, kai yra grafičiai ir kiti šiuolaikiniai dalykai? Kam to reikia? Ir panašiai. Tačiau mes darėme tik 2–3 dešimtmečiams. Ėmė luptis dažai ar byrėti tinkas, perdažei fasadą ir tiek tų bėdų.“

Dizaineriui gi tenka projektuoti estetinę būsimojo proceso funkciją. Projektuojant miesto veidą, reikia numatyti daugybę visokių subtilybių, suburti įvairių sugebėjimų žmones, apie ką dažnas net nepagalvoja. Juk ir automobilį projektuojant konstruktorius turi atsižvelgti į jo parametrus, atskirų mazgų sąveiką, komfortą, aerodinamines ypatybes ir t. t. Tas pats ir kalbant apie miestą. Net jeigu kuriama aplinka monumentui, reikia viską taip suderinti, kad čia jis prigytų bent artimiausiam šimtui metų.

Pasak dizainerio, kuriant miesto įvaizdį, svarbu ugdyti savo menininkus, taip pat gerai orientuotis meno žanruose, kurie yra tarsi klavišai grojant pianinu. Dabar to nebeliko: gauna finansavimą, „sustumdė“, sutvarkė, ir tiek. Aišku, ir tai geriau negu kad nieko nedaryti, nes bet koks kūrybinis darbas yra vertybė: tiek atliekamas talento, tiek ir vidutinybės. Menininkai pirmiausia stengiasi išreikšti save, bet... juk kuriama žmonėms. Svarbu žinoti, kur kas tinka.

Demokratija... Norų daug, plepalų daug, o judėjimo į priekį beveik neliko. Atsakinguose postuose sėdintys žino, kaip užprogramuoti plepalus, kad pastarieji lašėtų ant jų malūno rato. Plepalų diktatūra.

Monumentaliojo meno grimasos
Kelerius metus miestą reprezentavusi „Verkianti mergaitė“ – parodinis darbas. Pastatei parodų salėje ir tegul žinovai diskutuoja: verkia ji ar neverkia. Arba prie kalėjimo – iš karto visi supras, ko ji verkia: tėvelis tupi už grotų! Tačiau kažkas suteikė leidimą „Verkiančią mergaitę“ pastatyti aikštėje, kur turi stovėti monumentai, vyksta oficialūs susibūrimai, šventės, pakeliama valstybinė vėliava, kur šypsosi jaunystė, kur aidi trimitai... Sistemos darbe nebelieka. Ir tai ne tik mano širdies skausmas – šitaip parodomas epochos, kurioje gyvename, veidas. O mergaitė kažko verkia... praėjusių laikų gailisi? Miesto folkloras rusiškai šypsosi „Nie plač dievčio-onka... soldat vernio-otca...“

Pasak V. Purono, skiriasi požiūris į iškilias asmenybes – koks jis buvo anksčiau ir koks yra dabar. Žvilgtelėkime į paminklą P. Višinskiui. Iš profesionaliosios srities jam sunku ką prikišti. O štai paminklas semiotikui A. J. Greimui – tikra karikatūra. Šiomis dienomis Kaune atsirado granitinis memorialinis akceptas šiam iškiliam šiauliečiui – verta palyginti. Juk nuo seno esame įpratę garbių žmonių atminimą apvainikuoti solidumu. Jie – plytos, iš kurių statoma mūsų kultūra. Kito kultūros šviesulio G. Bagdonavičiaus atminimą įamžino... teptukas „penzeliukas“, kuriuo buvo dažomos tvoros (aliuzija į gerbiamo dailininko pašaipų pravardžiavimą)... Dar vieno šviesulio – pedagogo, publicisto, visuomenės veikėjo ir vadovėlių autoriaus J. Murkos atminimą mena lyg kuoka, lyg jūrinė mina... Pašnekovo teigimu, paminėtieji kūriniai – iškilių žmonių karikatūros, tarsi svetimkūniai, nepritampantys prie mandagumo taisyklių. Jie – labiau „estetinio jovalo“ sudėtinė dalis. „Žinoma, tai tik mano asmeninė nuomonė, o jeigu nesutinkate – diskutuokite“, – provokuoja V. Puronas.

Anot jo, prieš kelis dešimtmečius pastatų fasadai buvo dekoruojami miesto gamyklų lėšomis ir savo jėgomis (pasitelkiant miesto akademinę jaunuomenę). Dabar gi, Kultūros ministerija skiria pinigus menininkams palaikyti, už kuriuos tapoma ant namų fasadų arba tuščiuose reklamos skyduose. Anuomet būdavo svarbu, kad tą dirbtų šiauliečiai, kauptume mieste specialistus, ugdytume patriotizmą, dabar gi pinigus susirenka atvykėliai iš sostinės arba kitų miestų. Tapo groteskiškus veidus, neva, šitaip norima sukelti diskusijas. Tačiau, giliu pašnekovo įsitikinimu, diskusijoms yra skirtos parodų salės...

„Gyvendama savo namuose, – pastebi V. Puronas, – šeimininkė nesteigia „diskusinių zonų“ svečių kambaryje arba virtuvėje. Jei menininkui to reikia – talpink tuos darbus tikslinėje vietoje arba laiko rėmuose, kad visi žinotų, jog galima juos uostyti, apdainuoti, diskutuoti, tuščiai laiką gaišti. Juk visi suprantame, kad „diskusija – tai dviejų durnių monologai...“ Beje, kitas čia dar sugeba ir „babkių“ pasidaryti... Tačiau kad ir kaip kritikuotume, plepalų epochoje tokie kūriniai visgi yra geriau negu kad nieko.“

Laikmetis pabėrė urbanistinių ir architektūrinių problemų. Anuometiniai specialistai buvo paruošti kurti besiplečiančiai sistemai, o šiandienos realybė, deja, kitokia, besitraukianti. Reikalinga suvokti daugybę procesų, žinoti miesto istoriją, tradicijas, įdirbį... Metams ar dvejiems į savivaldybę atėjęs valdininkas arba firma, formaliai kurianti „viešąją erdvę“, šitų procesų akivaizdoje visada pakvimpa dvasine ir kūrybine impotencija.

„Šiuo metu miesto svarbiausias zonas formuoja ne šiauliečiai, bet atklydėliai, – tęsia V. Puronas. –Dažnai jie kreipiasi į mane patarimo, semiasi žinių, kas suprantama: mūsų miestas su visa savo istorija jiems svetimas. Viena iš tokių zonų – Zubovų parkas. Tačiau parkas – ne vien medžiai, takeliai, gėlynai... Tai ir požemiai, ir istorijos apie juose nuo sovietų saugumiečių besislapsčiusius, kiti dalykai... Arba šiaulietiški apšvietimo žibintų „burbulai“ Vilniaus gatvės dalyje. Savo laiku buvo užsimota juos nuimti, dabar jau tarsi gelbėti juos numatyta. Jeigu savo laiku dizaino įrangą tiekė miesto įmonės, jų gamyba gamykloms gamindavo specialistus, dabar gi tapo įprasta miesto įrangą nupirkti. Dizainas diegiamas iš užsienietiškų katalogų. Tie patys suoliukai – mes suprojektuojame ir pagaminame už kelis šimtus eurų, gi „atklydėliai“ mums bando įkišti šveicariškus po 2500 eurų... Visiškas jovalas!

Pinigai, kurie ateina į Lietuvą, lengva ranka išbarstomi svetur. Milžiniškos lėšos skiriamos „įsisavinimui“, tačiau būdas, kuriuo „įsisavinama“, geriausiu atveju dvelkia diletantizmu. Vienu metu nutapyti kelis apsmurgusius fasadus arba ant tuščių reklamos skydų patalpinti diskutuotinus vidutinybių kūrinėlius – taktinis šitokio „įsisavinimo“ atspindys, tačiau ne strategija, ugdanti naujus kūrėjus. Matant tokį sistemos puvėsį belieka tylėti.“

Trumpas reziumė
Taigi, per pastarąjį šimtmetį Šiauliuose praūžė trys epochos. Smetoniškoji mums paliko tik vieną solidų kūrinį – K. Reisono paminklą-obeliską 1863 metų sukilėliams, atliktą konstruktyvizmo stiliumi, bei architektūrinės kultūros daigus, lėmusius pokaryje atstatomų Šiaulių urbanistinę logiką.

Tarybų valdžios metais paminėtini bene trys reikšmingesni epochos monumentalaus meno darbai. Pergalės aikštėje buvo ir pražuvo A. Penkovo sukurta tarybinio kario statula, kaip ir monumentas Tarybinei armijai-išvaduotojai“ Salduvėje. Natūralu, kad liko „Šauliukas“ Saulės laikrodžio aikštėje, kuris tapo jau nebe epochos, o epochų simboliu.
„O kas svarbesnio buvo sukurta mieste per pastaruosius 27-erius atkurtos Nepriklausomybės metus?“ – klausiame dizainerio.

„Hm, čia kebliau... „Geležinė lapė“ kol kas gyvena tarsi mūsų laikmečio simbolis, tačiau tikiu, kad ji – tai šauklys talentams ir iššūkis miesto biudžetui“, – sako V. Puronas, lyg juokaudamas, lyg visai rimtai.

„Kadrai lemia viską!“ – šią kabinetinės išminties taisyklę, pašnekovo nuomone, puikiai iliustruoja besikeičiančios politikų galvos miesto Savivaldybės kabinetuose. Dizaineris dar kartą primena, jog tam, kad procesas vystytųsi kryptingai, būtina turėti ir strategiją, ir taktiką. O kokia gi nauda iš politiko, įlindusio į atsakingą postą pusantrų metų ar kiek ilgėlesniam laikotarpiui? Nei strategijos, nei taktikos. Versti moka, o kurti – ne.

Kūrybai reikalingas talentas ir protas, kurio trūkumu, žinia, jokia valdininkija niekada nesiskundė. Nesiskundžia ir dabartinė. Juk protą Dievas taip padalijo, kad niekas nejaučia jo trūkumo...

Savo laiku sukėlusi daug triukšmo „Verkianti mergaitė“ miesto aikštėje ilgai neužsibuvo.
V. Purono archyvo nuotr.

Taip įamžintas dailininko G. Bagdonavičiaus atminimas...
V. Purono archyvo nuotr.