Kol visi dejuoja, kad gatvėse nėra dirbančių policininkų, padėtį gerina Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Komisarai įrodė, kad jų galvos – ne kepurėms nešioti, ir ėmėsi ryžtingų veiksmų. Bar bar – pamąstė tomis galvomis ir surado išeitį.
Pirmasis žingsnis grąžinant pareigūnus į gatves žengtas Šiaulių policijos komisariato Rėkyvos nuovadoje. Apskrities komisariato vadovybė sukirto rankomis su Šiaulių valdininkais ir išmainė nuovados pastatą į savivaldybės butą ramioje Parko gatvėje, miesto parko paunksnėje. Daugelis šį butą dar mena kaip garsųjį savivaldybės bordelį. Įrengtas per du aukštus, gal pusantro šimto kvadratinių metrų. Su dviem miegamaisiais, virtuve, svetaine. Didžiulė terasa antrajame aukšte – ne tik šašlykams ir kepsniams čirškinti – iš jos budrios komisarų akys stebės, kad parke porelės netriukšmautų, ir šunyčiai visus savo reikalus pagal paragrafą atliktų.Oi daug mena butelis – daug sienos apie kai kuriuos miesto vadovus pasakytų, jeigu netyčia prasipliurptų. Geri mainai, kas pasakys, kad policija išmainė arklį į adatą?
Nauda dviguba – ir valdininkai plušės po išvakarių spengiančiomis makaulėmis, ir Rėkyvos policininkai niekur nedings – eis į gatves dirbti. Elementaru, Vatsonai, kaip sakė mūsų policijos seklių kolega, klasikas Šerlokas Holmsas.
Kur dings basi pareigūnai ir dar žiemą! Kaip įkirpti lakstys ir žulikus gąsdins, žodžiu, viešąją tvarką palaikys. Hiperaktyviai. Gyventojai irgi bus patenkinti, gi skundžiasi dabar savo policininkų nepažįstą.
Reikia manyti, kad protingi komisarai tokiu kukliu žingsneliu neapsiribos. Juoba, kad ir rimtas reikalas yra. Pasirodo, komisarai neapsižiūrėję savivaldybei su nuovada policijos pirtį iškišo.
Čia tai jau tikras pravalas, šiaulietiškai šnekant. Tiek metų veikė pirtelė, paveldėta dar iš ekskomisaro, buvusio Rėkyvos nuovados vado Petro Keinio laikų (kas jau kas, bet šis vyras gerai žino, ko reikia save gerbiančiam komisarui). Juk neis komisarai praustis į miesto pirtį su socialiai remtinais ir benamiais. Eiliniai pareigūnai iš tos minios gal ir neišsiskirtų, bet komisarams – ne lygis.
Reikia vyrams naujos pirties, gal net viso sveikatingumo centro reikia.
Keičiasi policijos mados, ir darbo metodai kinta. Gi dabar apskrities komisarai net posėdžiauti savo kabinetuose nebegali. Antai prieš keletą dienelių paposėdžiauti visi į Burbiškių dvarą sugužėjo. Sugužėjo, užsidarė ir kad jau tarėsi tai tarėsi. Net žurnalistų neįsileido į tą slaptą pasitarimą, už vartų išvijo nabagus. Suprask, ne kokie nors eiliniai Lietuvos teisėtvarkos apaštalai, nusikaltėlių naktiniai košmarai, o „honoru“ trykštantys dvarponiai susirinko. Kaip toji pasakos herojė, kuri nebenorėjo būti cariene, panoro būti visų jūrų valdove. Na, tai veikėjai liūdnai baigėsi, bet idėja su tuo dvaru – nebloga.
Beje, čia irgi mintis – kam tas sovietiniu saugumu atsiduodantis Apskrities policijos komisariatas Šiaulių centre, jeigu yra puikusis Burbiškių dvaras, idealioji vietelė komisarams pasitarti.
Burtas mestas, Rubikonas peržengtas. O Burbiškių dvaras apsižiūrėtas, apsiposėdžiautas, belieka tik mainus su Radviliškio valdininkais aplaistyti. Tame pačiame dvare, žinoma.
Kita vertus, šie mainai teigiamai paveiktų visos šalies policijos įvaizdį. Įsivaizduokime: sėdi tarp tulpių ir visokių kitokių žydinčių klombų komisarai – kaip gražiausi žiedeliai tarp žiedų. Gražus vaizdelis!
O kaip nusikalstamumas sumažėtų. Koks pora šimtų policininkų ir policininkių į gatves išeitų. Pilnos gatvės policininkų būtų, žulikui net nusispjaut nebūtų kur – visur jį sektų budri teisėsaugos akis. Ne tai, kad žabalos policijos kameros.
Reikalas tas, kad Šiaulių apskrities policija ne tik nenaudojamų mašinų, bet ir visokio nereikalingo turto, kurį galima sėkmingai išmainyti, prikaupusi. Antai pačiame miesto centre stovi policijos areštinės. Kam jos policijai reikalingos? Iškeistų areštines į savivaldybės butą pajūrio kurorte. Nusikalstamumas milžino žingsniais iš miesto lėktų, kai uodegą jam užlaužtų pajūrio kurorto vėjų išgairintos komisarų galvos, pailsinti, įdegę teisėtvarkos asų organizmai.
