Lina JUREVIČIŪTĖ
Graudu ir pikta klausytis verslininkų, besiskundžiančių, kad Šiaulių studentija neturi ką pasiūlyti miestui ir verslui. Esą studentai „pripumpuoti” teorinių žinių ir nelabai suvokia, ko iš tiesų reikia mūsų miestui ir visai šaliai. Gūžčiodami pečiais ir rimtais veidais miesto verslo atstovai dievagojasi nežiną, ką reikia daryti, kaip priartinti gana išsamias kai kurių studentų teorines žinias prie praktikos.
Drįsčiau teigti, kad dėl studentijos teorinių ir praktinių žinių atotrūkio kalti ne jie patys ar aukštoji mokykla, o patys verslininkai. Kadangi pati prieš porą metų baigiau Šiaulių universitetą, pasakysiu atvirai – studentų praktikos metu verslininkai nenori jų įsileisti į savo įmonę, o jei ir įsileidžia, dažniausiai studentai stovi prie kopijavimo aparatų, nešioja popieriukus ir labai dažnai praktiką baigę žino tik įmonės pavadinimą, veiklos sritį ir gal dar darbuotojų nuogirdas apie tai, koks despotas įmonės vadovas arba ką apie bendrovę kalba konkurentai, klientai ar patys darbuotojai.
Reikėtų pažymėti, kad studentų praktikos problemą kaip ir bandoma spręsti. Universiteto bendradarbiavimo sutartys su verslininkais, projektai, kuriais planuojama gauti finansavimą studentus apmokančių įmonės darbuotojų užmokesčiui. Esą tai turėtų skatinti įmones pasikviesti studentus, formuoti jiems užduotis. Juk dabar studentas verslininkui – vienas vargas. Tas, kuris sąžiningai žiūri į studento praktiką, juk turi pasirūpinti studentu – skirti užduotį, paaiškinti, kaip ją atlikti, pildyti studento praktikos dienyną, rašyti atsiliepimus. Realybėje tokių verslininkų, bent jau Šiauliuose, tikrai nedaug.
Studentai dažnai skundžiasi, jog neturi tetų ir dėdžių verslininkų, kurie pasirašytų po jų pačių sudarytais praktikos dienynais ir neverstų praktikos metu stovėti prie kopijavimo aparato. Taigi rezultatas toks: verslininkas neturi ar tiesiog nenori turėti laiko užsiimti su studentu, o studentas praktikos metu nuobodžiauja. Rezultatas: praktika atlikta tik dėl to, kad ją reikia atlikti, o praktinių žinių bagažas lieka beveik toks pat, kaip ir prieš praktiką. O kai kurie studentai po praktikos prisipažįsta, jog iki praktikos turėtos maksimalistinės idėjos padirbėjus įmonėje pradėjo blėsti ir įmonės darbuotojai tiesiog nuleido jį ant žemės.
Dar pikčiau ir liūdniau pasidarė išgirdus, kaip prieš keletą savaičių kalbėdami su verslininkais savivaldybės atstovai porino, jog norint kelti miesto ekonomiką, Šiaulių universiteto studentai, ypač studijuojantys Socialinių mokslų fakultete, galėtų atlikti rimtus analitinius tyrimus ir pateikti rekomendacijas, kuriomis įmonės tikrai galėtų pasinaudoti. Verslininkai pesimistiškai kraipė galvas atkirsdami, kad universiteto studentai dažnai analizuoja globalias problemas ir jiems visai neįdomi vietinė rinka. „Ką jie ten analizuoja – Europos Sąjungos biudžetą, tarptautines rinkas. Kodėl jie neanalizuoja vietinių problemų? Juk ne tik šalyje, bet ir mieste yra įmonių, iš kurių „išplaukia” tiek daug temų, kurias galima analizuoti”, - stebėjosi verslininkai.
Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad dėl to, jog studentai savo kursiniams, baigiamiesiems darbams renkasi abstrakčias temas, didžiąja dalimi kalti patys verslininkai. Juk tik vienetai tokių įmonių, kurios įsileidžia studentus ir suteikia visą reikalingą informaciją. Netgi tie studentai, kurie dirba vienoje ar kitoje įmonėje, tačiau neturi galimybės susipažinti su finansinėmis ataskaitomis, vargu ar gali atlikti objektyvų, išsamų ir realią situaciją atspindinti tiriamąjį darbą. Ne vienas studentas pasakojo, kaip „gerinosi” prie įmonės buhalterės, prašė pelno-nuostolio ataskaitų, balansų. Pirko buhalterėms šokoladų, saldainių ir prisiekinėjo pakeisią duomenis, kad tik nereikėtų pačiam, „iš lempos” skaičių sukurti. Apie kokias išsamias analizes galima kalbėti, kai darbai parašomi iš sukurtų skaičių ir įsivaizduojamų tendencijų?
Informacija su studentais nenori dalintis ne tik privačios, bet ir valdiškos įmonės. Takus į savivaldybę ir savivaldybės bendroves pramynusios studentės prisipažino norėjusios atlikti išsamią ir reprezentatyvią analizę, tačiau atsimušė kaip į sieną. Ekonomikos skyriuje paprašiusios savivaldybės bendrovių pelno-nuostolio ataskaitų ir balansų už pastaruosius penkerius metus, merginos išgirdo grubų valdininkės atsakymą. Esą nejaugi jos tokios naivios ir mano, kad kiekvienas studentas gali gauti bendrovių ataskaitas. Valdininkei buvo visiškai nesvarbu, kad savivaldybės bendrovių ataskaitos yra viešos ir jas pamatyti turi teisę ne tik studentai, bet ir kiekvienas žmogus, kuriam įdomu, kaip sekasi įmonėms, kurias išlaiko šiauliečiai. Dar griežtesnio požiūrio į norą parašyti išsamią įmonių analizę studentės sulaukė pačiose bendrovėse. Tiesa, „Šiaulių vandenų” vyriausioji ekonomistė sutiko atsakyti į kai kuriuos studenčių klausimus prieš tai pareikalavusi pasirašyti konfidencialumo sutartį (beje ekonomistė pati dirba Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete dėstytoja. Galbūt dėl to ir suprato studentes, norinčias atlikti išsamią įmonės analizę). Tačiau kitur studentės buvo sutiktos itin atšiauriai. Į daugelį studenčių klausimų atsakymas buvo vienintelis – tai konfidenciali informacija, o jūs – ne tikrintojai ir ne revizorės, todėl tokių duomenų nepateiksime.
Norėčiau tikėti, kad tie verslininkai, kurie kėlė klausimus, kodėl studentai neatlieka išsamių vietinių įmonių analizių, iš tiesų noriai studentams suteiktų reikalingą informaciją tik dar neatsirado norinčių tą informaciją priimti ir apibendrinti. Tačiau jeigu verslininkai patys nesutinka atskleisti įmonės duomenų ir reikalauja rimtų analizių, tada atsiprašau, mielieji, apie kokį bendradarbiavimą kalbama ir kokių stebuklingų, iš dangaus krentančių idėjų norime.
Demonstratyviai verslininkai kraipo galvą ir dėl to, kad jau keleri metai iš eilės nėra kam paskirti pagrindinio prizo už geriausią idėją Šiaulių miestui ir verslui. Esą idėjos tokios niekinės ir nevertos dėmesio, kad net graudu žiūrėti. Manyčiau, kad priežasčių tam toli ieškoti nereikia – teoretikai studentai daug ir tikrai įdomesnių idėjų pateiktų, jei tik pamatytų vidinį įmonių gyvenimą, susipažintų su veikla ir matytų problemas, su kuriomis susiduriama. Ne veltui protingi žmonės sako, kad genialumas slypi paprastume, tai gal ir reikėtų leisti studentams ieškoti tų paprastų dalykų, o ne bandyti pritaikyti užsienio patirtį ar kurti nerealias idėjas. Nė neabejoju, jog iš tūkstančių Šiaulių universiteto, kolegijų ar profesinių mokyklų studentų tikrai atsirastų tokių, kurie pateiktų įgyvendinamų ir miesto gerovei tarnaujančių idėjų.
Akivaizdu, kad Šiaulių verslo, savivaldybės ir studentijos deklaruojamas bendradarbiavimas vis dar nejuda iš mirties taško. Verslininkai kaltina studentus neveiklumu, nesidomėjimu miesto gyvenimu ir tikrovės neatitinkančiomis analizėmis. Iš verslininkų negavę reikiamos informacijos studentai analizuoja skaičius „iš lempos”. O valdininkai, tikriausiai norėdami pasireklamuoti visuomenėje, kuria įvairiausias taisykles, rašo raštus - esą paremia idėją, kad reikia skatinti studentus analizuoti realių įmonių realius duomenis, tačiau priežasčių, kodėl studentai to nedarė iki šiol, neieško. Parašys raštus, sukurs taisykles, kurios atguls kokio valdininkėlio stalčiuje, o mūsuose nesuprastas jaunimas ir toliau ieškos kelių į labiau išsivysčiusias šalis, kur jų idėjos bus skatinamos ir vertinamos.
