Zita KATKIENĖ
Išeitį iš susidariusios padėties suranda tas, kuris jos ieško. Vieną iš originaliausių išeičių išspręsti miesto finansines problemas rado Vilniaus savivaldybė, sugalvojusi parduoti savivaldybės dangoraižį, kuriame dirba patys valdininkai. Ir toliau jie dirbtų tame pačiame dangoraižyje, tik savivaldybė stiklinio dangoraižio savininkui mokėtų nuomos mokestį. Nors šis sandoris vertinamas... alkoholiko galimybei užsidirbti dar vienam buteliui, tačiau valdininkai sumanymo neatsisako.
Vilniečių pavyzdys, matyt, įkvėpė ir Šiaulių savivaldybę. Gal tik mastai kiti, tačiau moralinis štrichas gal net ir sarkastiškesnis. Mat Šiaulių savivaldybė nusprendė parduoti Trakų gatvėje kelis dešimtmečius gyvavusius „Caritas” globos namus, kuriuose šiandien dar gyvena seneliai. Rėkyvoje statomiems senelių namams įrengti pinigų jau stinga - tik dviem aukštams įrengti pakako. Tad ir planas kilo žaibiškai - parduoti miesto centre esantį pastatą su didžiuliu žemės sklypu ir taip gauti pinigų Rėkyvoje statomiems senelių globos namams įrengti.
Pati savivaldybė, esą, to pastato pritaikyti kitoms reikmėms nepajėgtų - reikėtų didžiulio kapitalinio remonto. Deja, tam reikia ir didžiulių pinigų. Bet valdininkai neabejoja, kad atsiras pirkėjas, kuris turės pinigų ne tik viduryje miesto esančiam pastatui, bet ir didžiuliam sklypui pirkti. Ir, žinoma, išgelbės miesto savivaldybę iš finansinės duobės. Tačiau nuomonė kiekvieno akivaizdi - ar ne turtingesnis būtų miestas, turėdamas tokį pastatą tokioje vietoje? Juk tik girtuoklis vertingą daiktą neša iš namų ir parduoda jį už butelį. Ir nesuka galvos dėl to, kad šeimą nuskriaudė daug labiau, nei uždirbo. Akivaizdu, kad šis savivaldybės žingsnis prilygsta švaistūno ir veltėdžio bei šeimos skriaudėjo bruožui? Juk miesto žmonėms geriau turėti pastatą, kuriame būtų įrengta socialinė ar kultūrinė įstaiga, atverianti duris kiekvienam iš mūsų. Deja, savivaldybė suteikia galimybę šioje patrauklioje miesto dalyje pastatyti aukštą tvorą, pririšti didelį šunį ir užrašyti „Privati teritorija”.
Nors senovės filosofas L. A. Seneka ir pastebėjo, kad didelė siela nepaiso skriaudos, tačiau akivaizdu, jog pats skriaudėjas nėra abejingas savo poelgiui, nes jis... nekenčia nuskriaustųjų. Juk ir girtuoklis, nešantis iš namų vertingiausią daiktą, kurį dar galima parduoti už butelį, demonstruoja neapykantą savo šeimai.
Nekenčia nuskriaustųjų ir tie, kurie didžiuojasi savo aukšta padėtimi ir gali priimti lemiamus sprendimus. Ši mintis verčia krūptelėti, kai matome, kokius sprendimus priima tie, kurie šiandien yra valdžioje. Štai Lietuvos Seimas vakar patvirtino socialinių išmokų perskaičiavimo įstatymą, kuriuo nuo sausio mėnesio bus mažinamos pensijos, bedarbių pašalpos, vaiko pinigai, nebebus kompensuojamos slaugos ir priežiūros išlaidos, bus perskaičiuojamos valstybinės ir našlių pensijos. Nuo kitų metų liepos mėnesio bus mažinamos ir motinystės pašalpos, dėl kurių vaikus auginančios mamos ne kartą rengė protesto mitingus. Akivaizdu, kad valdžia labiausiai nekenčia... savo tautos.
Gyventojus jau pasiekė informacija, jog kitais metais šiek tiek daugiau reikės mokėti už dujas, gerokai daugiau - už elektrą. Ir vis tai - valdžios sprendimai.
O ką myli ir ko nekenčia mūsų miesto valdžia? Sprendžiant iš to, kad ji ateinančiais metais nebemokės stipendijų jauniesiems menininkams, galima manyti, kad nekenčia jaunųjų meno kūrėjų. Kai užspaudžia nesuprantamais ir nerealiais mokesčiais sodininkus, galvoji, jog nekenčia ir darbščiųjų miesto „bitelių”, savo rankomis auginančių sodo ir daržo gėrybes.
Tačiau meilės nestinga tiems, kurie, akivaizdu, gyvena sočiai. Nesuprantamas ne tik valdininkų noras parduoti privatininkui gražų pastatą gražioje Trakų gatvės vietoje. Ypač sunkiai paaiškinamų valdžios veiksmų galima įžvelgti gilinantis į „Šiaulių turgaus” privatizavimo peripetijas. Nesuprantama, kodėl savivaldybė prieš pat turgaus aukcioną įsigeidė sumažinti „Šiaulių turgaus” vertę ir taip sumažinti būsimas įplaukas į miesto biudžetą. Nesuprantama ir tai, kodėl savivaldybė nusprendė rengti naują „Šiaulių turgaus” detalųjį planą ir pakeisti sklypų ribas. Kažkodėl valstybinės žemės sąskaita nuspręsta platinti pravažiavimą ir čia įrengti šaligatvį kelioms pakraščiuose įsikūrusioms parduotuvėms? O „Šiaulių turgaus”, kurį ruošiamasi parduoti, kaina dar labiau nusmuktų...
Nesuprantamas ir savivaldybės sprendimas savo noru dalį bulvaro atriekti vienai žinomai šiaulietei. Valdininkai aiškina, jog tokiu sprendimu norima užbaigti teismų procesą su ponia verslininke, kuri prie turimo tualeto sumanė pastatyti kelių aukštų pastatą. Ir verslininkės svajonė, panašu, taps realybe. Nieku kitu nepateisinamas savivaldybės sprendimas, tik... didžiule meile tiems, kuriems ir taip šiandien gerai, kuriems ir taip nieko nestinga. Nebent tik papildomo žemės rėžio, tik galimybės gauti to, apie ką paprasti mirtingieji net nesapnuoja.
Tik žmonės nežada taip lengvai tiems valdžios sprendimams paklusti, nežada taip nuolankiai pasiduoti. Nepamirštama vyresniajai kartai „dainuojamoji” revoliucija, į kurią prieš du dešimtmečius visą Lietuvą, protestuojančią prieš sovietinį režimą, pakėlė Sąjūdis. Akivaizdu, jog bręsta žmonėse nauja revoliucija. Tik šį kartą žmonės grasina išeiti į gatves ar prie valdžios rūmų ne su daina, bet su... šakėmis. Viena, kai prie savivaldybės durų vienas žmogus skėryčiojasi šakėmis ir visai kas kita, kai tokių susirinks dešimtys ar šimtai.
Baugina ateinantys metai daugelį. Ir ne tik dėl to, kad priiminėjami valdžios sprendimai vis labiau spaudžia žmogų į kampą. Akivaizdu, kad valdžios sprendimai išprovokuos žmonių reakciją. O jos proveržių esama įvairių - vieni kausis už savo vietą po saule, už savo teisę gyventi sočiai, oriai ir garbingai, o kiti... pasipustys padus. Kad tik toliau nuo šalies, kur pati valdžia smaugia savo tautą.
