Pristigo fantazijos gyventi nemeluojant

Mykolas DEIKUS

Puokštė gėlių mamai ir milžiniška lėlė naujagimei miesto mero Genadijaus Mikšio rankose – dar vienas begėdiško valdžios cinizmo simbolis. Vakar miesto meras apdovanojo naujojoje klinikoje pagimdžiusią mamą, rytoj iš jos vaiko burnos išplėš kąsnį. Su tuo pačiu elegantišku atsainumu ir bukai feldfėbelišku uolumu.

Anaiptol – meras Genadijus Mikšys nėra išskirtinis nenaudėlis, kurį užmėtę akmenimis padėsime pamatus šviesaus ir gražaus rytojaus rūmams. Jis tik vienas iš tų eilinių politikų, neturinčių stuburo, nematančių toliau savo sriubos lėkštės, neturinčių žalio supratimo, kaip valdyti miestą, todėl ir nuolat meluojančių. Pasveikinęs gimdyvę meras sumelavo rūpestį mamomis, vaikais ir jų ateitimi, nes po poros dienų, praėjusį ketvirtadienį, drauge su visa miesto Taryba sumažino porcijas vargšų vaikams. Sprendimas kolektyvinis, bet melas – visada yra asmeniškas ir individualus.

Bestuburiai politikai meluoja visur ir visada – rinkėjams, draugams, priešams, žmonoms, meilužėms ir net patys sau. Meluoja net tai, kad nemeluoja. Perfrazuojant legendinę „Antį“, - pritrūko fantazijos gyventi nemeluojant.

Melo šiais metais buvo – per akis. Tiek iš valdžios ruporų, tiek ir iš jos kritikų tribūnų. Kaip visada gracingai nerausdamas sumelavo ir meluoja partijos Tvarka ir teisingumas tribūnas Valentinas Mazuronis, premjero Andriaus Kubiliaus politiką pavadinęs valstybės žlugdymu ir skurdinimu.

Kad tik nepatrūktumėte, mielasis, besistorodamas. Ne taip stojas, kaip storojas, liaudiškai šnekant. Pono Valentino bendražygiai ir partiniai pavaldiniai – ištikimiausi konservatorių ir liberalcentristų ramsčiai Šiauliuose. O praėjusį ketvirtadienį pono Valentino partinukai sulindo tam pačiam Kubiliui iki kulnų vieton, kur saulė net vidudienį neužšviečia. Iš vargšų vaikų atimti pinigai grąžinti, Valentino Mazuronio žodžiais, valstybę žlugdančiam Kubiliui. Nes sumažinę vaikų porcijas sutaupė valstybės dotacijas, kurios skiriamos socialiai remtiniesiems. Kad taip uoliai savo porcijas mažintumėte, ponuliai.

Jeigu iš transo nubudęs paksininkas ir eksmeras Alfredas Lankauskas ar vicemerė Daiva Matonienė būtų dėję kumščiu į stalą – tvarka ir teisingumas Valentino Mazuronio partijoje triumfuotų. Dačiau dabar Valentinas Vilniuje mauroja ant tautos skurdintojo Kubiliaus, o jo bendražygiai mauna paskutines kelnes šiauliečiams. Tik prisiminkime, su kokiu užsidegimu kilo ponios vicemerės Matonienės ir jos partiečių rankos, kai buvo didinami mokesčiai. O sukūrę naują etatą Gintautui Mikučiauskui Mazuronio bendrai ne tik viešai apsimelavo, bet ir atplėšė kąsnį iš alkanų lopšelių-darželių auklėtojų.

Tokia ta sumeluota tvarka ir teisingumas mūsų ašarų pakalnėje. Saviems. Ir nereikia lialia, ponuli Valentinai ir ponaiti Genadijau.

Štai jums naujas melas – pasaka, kad nėra pinigų lopšelių-darželių auklėtojų atlyginimams. Sąžiningai užsidirbtiems atlyginimams pinigų nėra, o naujiems etatams – be problemų. Dar visai neseniai savivaldybės administracija vogravo, girdi, atsisakome ES pinigų, nes neturime nė grašio prisidėti prie projektų. Tačiau maitinti naują ir labai savą burną yra ir pinigų, ir noro.

Iš tiesų - bjaurus melas, kad pinigų nėra nuo lapkričio badaujančioms lopšelių-darželių auklėtojoms. Praėjusį ketvirtadienį miesto Tarybos posėdyje lengva ranka šastelėjo daugiau kaip tris šimtus tūkstančių viršplaninių litų – išdalijo biudžetinėms įstaigoms dorai taip ir nepaaiškinę – kam ir už ką.

Valdininkai kažką vapa apie šventą biudžetininkų teisę į „užsidirbtus“ pinigus, tarsi biudžetinės įstaigos būtų uždarosios akcinės bendrovės, kurių pajininkai, tų įstaigų vadovai, yra vienatiniai ir neginčijami tantjemų ir dividendų kavalieriai.

Trijų šimtų tūkstančių litų (o kur jau ten mistinė biudžetinė įstaiga „Paslauga“ su milijoniniu biudžetu) per akis būtų pakakę atsiskaityti su žmonėmis. Bėda ta, kad ropinėjantys žeme po Savivaldybės rūmų langais seniai žmonėmis nelaikomi.

Gerbtų – bent jau nemeluotų tautai kaip meilužei ar pigiai kekšei.