Vergo sindromas, arba Kodėl leidžiamės žeminami

Mykolas DEIKUS
Nepakanka dėvėti „Prada”, kad būtumei laisvas. Neseniai „Saulės” koncertų salėje tautinės pseudo televizinės žvaigždės iš sostinės pavarė tokią chaltūrą, kad rūgštis per kraštus su pasipiktinimu liejosi. Tačiau pasibaigus pasirodymui stojosi ir plojo net tie, kurie balsu piktinosi nesusidainavusiais, nesusirepetavusiais, o gal net „pachmielnais” žvaigždūnais.

Kas atsitiko? Provincialumas, vergo sindromas ar begalinė tolerancija mus niekinantiems?

Ko jau ko – mandagumo ir tolerancijos mums nestinga. Žinote tą anekdotą apie dvi viena virš kitos medyje tupinčias beždžiones ir „šiltą lietutį“. Žemaičiai dar turi posakį: „Sisioja ant galvos, o sako Dievo rasa krenta“.

Esame tokie tolerantiški, kad krečiant pedofilijos skandalams nacionaliniais didvyriais skelbiami prievartautojai ir ekskaliniai. Vienoje eteryje gimtadienius švenčiančioje televizijos laidoje vedėja susiriesdama liaupsino brolius Lavrinovičius, kurių, esą, laukia ir geidžia visos geltonkasės lietuvaitės.

Atleisk, Viešpatie, blondinėms ir jų prodiuseriams.

Teneįsižeidžia lygių galimybių ir ekskalinių gynėjai, tačiau prievartautoją, net ir atsėdėjusį, skelbti vos ne nacionaliniu pasididžiavimu, labai švelniai tariant, yra nepadoru. Niekšiška prieš visas išprievartautas moteris. Bet gal tik ne Lietuvoje, kur nusikaltėliai, gėjai, infantilai ir mankurtai iš televizorių ekranų viešai skystina tautai protą?

Las Scala ar Broadway‘aus scenoje a la „Saulės” kino centre ožį virkdę žvaigždūnai būtų apmėtyti hotdogais, picomis ir kokakolomis. Ne todėl, kad Brodvėjaus žiūrovai turi kokį nors ypatingai išlavintą skonį (jiems dar pasvajoti apie tautiškai išbuožintą sovietmečio išsilavinimą).

Tik laisvi žmonės jaučia savo vertę, vergai tenkinasi išėdomis nuo svetimo stalo. Tik laisvas žmogus turi savo nuomonę, kurią reiškia, tegul ir hotdogais ar pašvinkusiais kiaušiniais.

Atleiskite – bet nėra skirtumo tarp gerai pasiūtų batų ir gero koncerto. Kokybė rodo pagarbą produkcijos, meno vartotojams. Todėl jeigu galima pardavėjui į akis mesti pirmą dieną išsižiojusį apavą, kodėl nenušvilpus vietinio ar sostinės „chaltūrščiko”? Ir nepaleidus to paties bato?

Bet gal taip mano saujelė nukvėšusių ir nusenių moralistų. Nes nei moterų teisių gynėjų, nei tautinės nekaltybės sergėtojų, nei patriotų pasipiktinimo balsų nesigirdi, kai virš galvos tupinti beždžionė gamina šiltą lietutį. Maža ką – gal apie prievartautojus svajojančios moterų teisių gynėjos į batą leidžia iš smagumo, kaip tos nebrendylos, Šiaulių miesto baruose užsieniečių lakūnų vos ne kekšėmis kirkinamos? Skirtingai nei tas blogietis, kuris savo užpakalio garbę apgynė nokautu – į kito vyriškos meilės ištroškusio mūsų taikios padangės gynėjo pažiaunę.

Pastarasis mušeika kažkaip artimesnis lietuviškai dvasiai, puoselėtai prieškario inteligentų ir pokaryje pakastai su Miško Broliais. Prisitaikėliška, šliaužiojanti vergo dvasia stipriai įsikirto tautinėje sąmonėje. Ir visiškai nesvarbu, prieš ką šliaužioti – okupanto batą, apsivogusį politiką, liežuviu dirbančią prezidentę ar vos apsiplunksnavusį viščiuką, nusileidusį iš televizijos ekrano.

Gimęs šliaužioti niekada neskraidys. Nei „Prada”, nei moksliniai laipsniai, deja, dvasios neišlaisvina.