Zita KATKIENĖ 
Tie, kuriems teko augti gausioje šeimoje, žino, kad vienam nevalia suvalgyti visų tetos atneštų saldainių, kad ne vienam atiteks ir dėdės dovanotas dviratukas... Augant didelėje šeimoje išmokstama dalytis ir duonos kąsniu, nes ir jo ne visada pakanka, kai 4-5 paaugliai su tėvais prie pietų stalo susėda. Taip augęs, akivaizdu, mokės pasidalyti ir užaugęs. Bet gyvenimas rodo, jog taip būna ne visada...
 
Nepasidalijo gardžiu kąsneliu ir miesto architektai. Prieš keletą metų Šiaulių vyskupas suko galvą, kas galėtų projektuoti Šiaulių vyskupijos kurijos ir pastoracinio centro pastatą. Bažnyčia likusi patenkinta architektais, projektavusiais pietinio miesto rajono bažnyčią, tad ir vėl patikėjo naujo, ypač svarbaus centrinėje miesto aikštėje statomo pastato projektą. 
Tą dieną, kai visuomenei buvo pristatomas projektas,  norėjosi, kad susikryžiuotų ietys dar dėl to, kad užgriozdinama miesto aikštė... Norėjosi, kad susikibtų miesto visuomenė su projektuotojais bei projekto užsakovais dėl to, kad  šalia Tilžės gatvės, pačiame miesto centre, statomi statiniai.
 
Deja, viešame projekto aptarime dalyvavusiems architektams sunkiausia susilaikyti buvo tik dėl to, kad vyskupas architektų komandą pasirinko be... jokio konkurso. Taigi vieniems atidavė visą gardų kąsnį, net nepasiūlęs dėl jo pakonkuruoti. Visi supranta, kad šis kąsnis tikrai vertas rimtos kovos. Jei būtų pasiūlyta daugiau projektų variantų, gimtų ir diskusijos, gimtų ir nuomonės. Deja, pasiūlytas vienas projekto variantas ir nieko kito nelieka - tik jam pritarti...
 
Nepasidalytas kąsnis ne visada atsiperka tik nuoskauda. Net ir vaikystėje tam, kuris vienas pats visus saldainius suvalgė, kliūdavo ne vienas niuksas ir teko nubraukti ne vieną ašarą. Gal vaikystėje to nepatyrė kai kurie suaugusieji, kai gviešiasi vieni nuryti nemenką kąsnį. Įtarimas, kad nepasidalijo, kyla tada, kai didelio kąsnio norėtųjų figūros sušmėžuoja teismo salėse, kai juos gaudo STT ar FNTT... 
 
Blaiviai mąstantieji supranta, jog ir didelio kyšio ėmėjas nepatenka į pareigūnų akiratį, kai draugiškai pasidalija. O duodama pakiša esą ir tada, kai verslininkai gauna leidimą pirkti miesto žemę, ir tada, kai miestas iš verslininko nuperka bevertį statinį. Kas pirktų ir kas parduotų, jei verslininkas nesidalytų. Tik paprastas žmogus stebisi - kaip galėjo būti, kad tokį apleistą pastatą, kurio verslininkas nebepajėgė prikelti, pavyko parduoti... savivaldybei.
 
Deja, nesupranta tik tas, kas nuo mažens neišmoko paprastos taisyklės - dalytis reikia! Dalijasi juk ir darbo metu privatų užsakymą įvykdęs darbininkas su meistru... Tik apsukresnis darbininkas sau pasilieka daugiau. Apsukresnis meistras žino, kad ne sunkus darbas, bet leidimas užsiimti „chaltūra” darbo valandomis bei valdiška technika, bet suteiktas „stogas”, saugantis nuo valdžios nemalonės, kainuoja brangiausiai. Tad dalybos - ne tik pagal susitarimą, bet ir pagal gudrumą. Bet vis tiek - dalybos, nes be jų niekas negalėtų imtis darbo, jei gautas atlygis birtų tik į vieną kišenę.
 
Tie, kurie nepasidalija, dažniausiai ir patenka į nemalonę ne tik važiuodami pro muitinę. Ir tam merui, kuris įkliuvo su cigaretėmis muitinėje, matyt, apetitas pranoko galimybes. Reikia būti labai labai dideliam ir labai labai galingam, kad nebereikėtų dalytis. 
 
Akivaizdu, kad mero postas dar ne tas, kai rizikuojama cigarečių pakelių prikimštomis padangomis kirsti sieną. Kaltas juk ne tik tas, kas veža, bet ir tas, kuria perka. O tas, kuris... dalijasi, dažniausiai lieka nekaltas. 
 
Protingiausias dažname klastingame ir pavojingame dalybų žaidime ir yra tas, kuris žino, su kuo dalytis. Nes juk tokių, kurie norėtų pasidalyti, - daug. Bet ar jie ištemps, kai reikalai pakryps teisėsaugos pusėn? 
 
Nepakrypsta, kai žmogus puikiai žino, ko siekia, kai puikiai žino, kam nusišypsoti, su kuo susitarti,  kai moka išlikti ramus pačiose įvairiausiose situacijose. Reikės, žinoma, turėti keletą gerų draugų, kurie tikrai neišduos ir neparduos. Reikia mokėti bendrauti su kitais, kuriems gali kiltų įtarimų ir gali pradėti domėtis kuo reikia ir kuo nereikia. Ypač reikia pasitikėti savimi, būti drąsiam ir ryžtingam. Ir žinoma, mokėti dalytis. Pirmiausia - džiaugsmu. Džiaugtis tada, kai gali kitam padėti, džiaugtis tada, kai gali kitą suprasti, kai žmogų matai laimingą. Reikia mokėti pabūti vaiku, prisiminti tą vaikystės saldainį, kurį su mažiausiuoju broliuku reikėjo mokėti pasidalyti taip, kad nesupyktų vyriausiasis. Nes tada karas namie - neišvengiamas. Nes neteisingos dalybos - netoleruojamos, nesuprantamos ir nepateisinamos.
 
Straipsnių peržiūros
93707446
Į viršų