„Į valstybinį sektorių, kai alga yra 5 tūkstančiai litų, papuola arba bepročiai, arba vagys“, - praėjusį trečiadienį be užuolankų tiesiai šviesiai drėbtelėjo susisiekimo ministras Eligijus Masiulis. Matyt, atvirumo akimirką žmogus nepagalvojo, kad dėl šių savo pasakytų žodžių jau kitą dieną jam teks
aiškintis Seime, esą buvo ne taip interpretuotas. Nors, tiesą sakant, šioje E. Masiulio frazėje nėra ką interpretuoti – viskas pasakyta aiškiai ir konkrečiai.
O dabar apsidairykime Šiauliuose. Oficialioje Šiaulių miesto interneto svetainėje skelbiama, kad Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys trečiąjį šių metų ketvirtį per mėnesį „ant popieriaus“ uždirbo 5279 litus. Vicemerės Daivos Matonienės alga siekė beveik puspenkto tūkstančio litų.
Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius uždirbo 5731 litą, o jo pavaduotojas – be kelių litų lygiai penkis tūkstančius. Savivaldybės skyrių vedėjų algos „popieriuje“ artėja prie 5 tūkstančių litų, o jų pavaduotojų – šiek tiek perlipa 4 tūkstantėlius. Nesiimsime dabar skirstyti, kuriuos iš jų ponas Masiulis priskirtų prie bepročių, o kuriuos – prie vagių, tačiau akivaizdu, kad ir tarp politikų tokių pasitaiko. Geriau tegul išsiaiškina tarpusavyje, nes
nenumaldomai artėjant rinkimams dabar pats metas viešai skalbti vienas kito marškinius. Juk po rinkimų vėl reikės nuryti visą apmaudą ir pabrukus uodegas formuoti valdančiąją koaliciją – taip norisi tų penkių tūkstančių litų algos.
Perfrazuojant poną Masiulį, profesionalūs vadybininkai, kurie šiuo metu versle uždirba 15, 20 ar net 25 tūkstančius litų per mėnesį, neis dirbti už varganą 5 tūkstančių litų algelę. Vadovaujantis tokia logika išeitų, kad Savivaldybei vadovauja ir vadovauti veržiasi neprofesionalūs ir nekompetentingi vadybininkai. Ar tikrai taip?
Apie žmogų daugiausia pasako jo prisiimti įsipareigojimai ir nuveikti darbai. Atsiverčiame Šiaulių miesto tarybos valdančiosios koalicijos 2007-2011 metų programą. Joje išvardyti darbai, kuriuos miestą valdančios partijos įsipareigojo padaryti per savo kadenciją, kuri jau baigsis kitų metų pradžioje. Paskaitykime. „Iki 2011 m. pabaigos rekonstruosime Dainų pėsčiųjų taką, pratęsdami jį iki Architektų gatvės, ir Prisikėlimo aikštę“, - žadėjo miestą valdanti koalicija kadencijos pradžioje. Dabar jau atvirai kalbama, kad Dainų pėsčiųjų takas kitąmet nebus rekonstruojamas, o Prisikėlimo aikštėje ir toliau
braidysime po purvyną. Be to, keistokai atrodo ir valdžiukės užmojai savo darbus atlikti iki 2011 metų pabaigos, kai kadencija baigsis jau vasarį.
„Bendradarbiaudami su Šiauliams atstovaujančiais Seimo nariais, sieksime, kad būtų pradėta ir baigta Šiaulių-Radviliškio kelio rekonstrukcija“, - šviesų rytojų prieš trejus metus piešė valdantieji.
Kelias iš tiesų pradėtas rekonstruoti, tačiau – Radviliškio rajono teritorijoje. Gal Šiaulių valdžia taip uoliai padėjo Radviliškio valdžiai įgyvendinti savo pažadus rinkėjams, kad net pamiršo savo rinkėjus – šiauliečius?
„2008 m. įrengsime liftą Dainų pirminės sveikatos priežiūros centre“, - ligonius džiugino miestą valdantieji, tačiau jau atėjo 2000-ieji, o lifto ir su žiūronais neįžiūrėsi. Pažadėjo-patiešijo?
„Laikydami, kad optimalus moksleivių skaičius bendrojo lavinimo mokykloje yra 600, optimizuosime miesto mokyklų tinklą“, - dar vienas neištesėtas valdžios pažadas. Vienos mokyklos uždarinėjamos, o kitoms, kurioms vadovauja „saviškiai“, leidžiama priimti žymiai daugiau vaikų.
Nieko nuostabaus – juk Švietimo skyriui vadovaujanti V. Damskienė, jei tikėtume Savivaldybės puslapyje skelbiama informacija, turėtų gauti šiek tiek didesnį nei 4,5 tūkstančio litų atlyginimą (nesiekia net penkių tūkstančių, kuriuos, ant pono Masiulio, gauna bepročiai arba vagys, - aut.
past.). Žinoma, uždarinėti mokyklas daug proto nereikia, o vogti ten jau nelabai yra ką. Kokia valdžia – tokia ir jos pažadų įgyvendintoja, o višta vištai akies nekerta, todėl galima drąsiai prognozuoti, kad Švietimo skyriaus vedėjai nė plaukelis nuo galvos nenukris ir dėl visų kliurkų, kurias Šiaulių švietimo įstaigose nustatė valstybės kontrolieriai.
„Skirsime daugiau nei iki šiol finansinių išteklių miesto parkams ir želdynams bei rekreacinėms zonoms tinkamai prižiūrėti, poilsio vietoms jose įrengti“, - tas miesto valdžios pažadas tai jau vienas iš juokingiausių, nes parkai ir skverai daug kur liko net nenušienauti, su žole, siekiančia juosmenį. Bet jeigu šį pažadą perskaitysite atidžiai, tada suprasite, kad miesto valdžia ir nežadėjo, jog parkai bus sutvarkyti geriau, tik įsipareigojo skirti daugiau lėšų jiems tvarkyti. O tai ne vienas ir tas pats.
„2008 m. įdiegsime vieningą miesto viešojo transporto paslaugų kontrolės, o 2009 m. - elektroninių bilietų sistemas“, - kaip iš gausybės rago liejosi valdančiosios koalicijos pažadai. Tačiau miesto autobusuose iki šiol šiauliečius murkdo privačios firmos apsaugininkai, o bilietai pažymimi
tarybinius laikus menančiais skylamušiais.
„Panaudodami Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir miesto biudžeto lėšas, 2010 m. įsteigsime savarankiško gyvenimo namus Rėkyvoje“, - tai dar vienas iš valdančiosios koalicijos įsipareigojimų, kuriam, politikų žodžiais tariant, pristigo lėšų. Vieniši seneliai gali pernelyg nesisieloti, nes miesto valdžia labai sėkmingai įgyvendina kitą jiems labai svarbų projektą, kurio net nebuvo įtraukę į valdančiosios koalicijos programą – supirkinėja žemes būsimoms
Dausiškių kapinėms. Įgyvendinant šį prioritetinį projektą šešiaženklės pinigų sumos išmokėtos mero Genadijaus Mikšio žmonos artimiesiems už žemę, o senelių namams pinigų ėmė ir netikėtai pritrūko. Ir tegul senoliai nepurkštauja, kad miesto valdžia jiems niekaip neįrengia senelių namų,
užtat pasilaidoti galės „šikarnai“ (iš rusų kalbos išvertus - į labai brangias duobes). Štai tiek to protelio – lygiai už penkis tūkstančius litų. O noro vogti, panašu, - už visą dešimtį.
