Mykolas DEIKUS

„O-o! Labas, aš Dipsis“. „O-o! Aš Lialia“. Teletabiai, teletabiai... Pro langą į politinių teletabių pasaulį vėl sveikinasi kalbančios galvos. Tik šį politinį sezoną televizininkai mokamas laidas dar beviltiškiau maskuoja skambiais „diskusijų“, „rezonansų“, „požiūrių“ ir kitais pavadinimais, nors pačios „diskusijos“ nesiskiria nuo animacinių filmukų mažvaikiams apie teletabius.

 

Tai, kad dabar vyksta televizijos eteryje, – gėda vadinti diskusijomis. Labiau tiktų – prastai surepetuotų, iš anksto paruoštų klausimų ir pusė velnio išmoktų atsakymų vakarėliais. Į tokias laidas renkamasi iš anksto pasirašius „nepuolimo“ sutartis, todėl kandidatai „diskutuoja“ patys su savim arba su oponentais, esančiais „kažkur anapus“. Tiksliau – niekur.

 

Nebūdamas naivus vis dėlto padariau eksperimentą. Paskambinau į „S plius“ televiziją ir paprašiau kalbančiai Seimo nario Laimonto Diniaus galvai perduoti klausimą: kada jo šeimos įmonė grąžins skolas Šiaulių miesto kultūros centrui. Rezultatas – nenustebino. Atsakymo nepavyko išgirsti. Žinoma, yra ir labai malonių išimčių, kai laidos vedėja arba pažeidė nerašytą taisyklę, arba „per žioplumą“ nokautavo „valstietį“ Stasį Grigaliūną. Kaip ir per praėjusius rinkimus – konservatorių Vladą Damulevičių.

 

Prieš keliolika metų teko rinkimus stebėti Danijoje. Šiauliuose, sunku įsivaizduoti, kad miesto salėje akis į akį su tauta susitikę partijų lyderiai atsakinėtų į klausimus. Praėjusią vasarą „Demokratijos klubo“ idėja panašias diskusijas su partijų veikėjais rengti Savivaldybės salėje persileido dar iki nekalto pradėjimo. Į tautiečių kviečiamas diskusijas neišdrįso ateiti nė vienas iš miesto vadovų – nei meras, nei vicemerės. Į krūmus dėjo praktiškai visų partijų lyderiai, išskyrus keletą eilinių. Kaip antai, eiliniai konservatoriai Birutė Marija Paplauskienė su Pranu Andriuškevičiumi, kuris net nėra Miesto tarybos narys, socdemai Vytautas Juškus su Arvydu Mockumi, „tvarkiečiai“ Gintautas Mikučiauskas su Kristina Lementauskaite. Ir Romualdo Ozolo centristus, kurie vos ne visu partijos skyriumi inkorpore suplūdo į Savivaldybės salę. Galiausiai „Demokratijos klubas“ buvo ištėkštas į „labdaryną“, kur, mūsų valdžios akimis, ir vieta demokratijai.

 

Diskutuoti arba bent jau atsakyti į tiesius klausimus reikia smegenų. Ir bent šį tą būti nuveikus rinkėjų labui – antraip partiniams jaučiams tenka beviltiškai telyčiomis mykti. Jau nebepamenu, kada „tvarkietė“ vicemerė Daiva Matonienė yra atsiliepusi telefonu, tik jos parteigenosą Vidmantą Japertą kartais dar pavyksta „prigauti“ paskambinus vis iš kito numerio. Jau prieš pusmetį ir kolegos žurnalistai iš kitų leidinių pastebėjo merą Genadijų Mikšį davus „tylos įžadus“ - kai prasidėjo uošvės epopėja. Iš miesto valdžios į nemalonius klausimus vos ne vienintelis geba atsakyti savivaldybės administracijos direktorius, konservatorius Vladas Damulevičius. Bet čia – ir asmeninės kultūros problema. Šioje kadencijoje prieš dešimtmetį išsivėdėjusias konservatorės Virginijos Ladietienės ir dabartinio „tvarkiečio“ Valentino Mazuronio diskusijų liekanas pakeitė triaukščiai internacionaliniai keiksmažodžiai, nuo kurių ausys linksta net kitų savivaldybių vadovams. 

 

Mužikas ir Afrikoje mužikas. Mužiką ir po valdžios regalijomis išduoda iš kišenės styranti žagrės rankena.

 

Kita jautri tema – idėjos. Ne tik idėjos miesto ateičiai, bet ir politinė ideologija, kurią realiai pakeitė ekonominiai finansinių klanų interesai. Todėl daugelio partijų atstovai ir iš kairės, ir iš dešinės, ir iš neaiškios orientacijos centro kartoja vieną ir tą pačią mantrą: savivaldoje negali būti jokios politikos. Todėl pagarbos verta dar viename teletabiškame partiniame liberalcentristų biuletenyje kai kurių jaunųjų liberalcentristų drąsa užsiminti ir apie politines idėjas. Tuo metu, kai meras Genadijus Mikšys mazgojasi uošvės dėmę, teisininke prisistatanti Vitalija Šimkienė spausdina Konstitucinio teismo sprendimų referatus apie tėvų pareigą išlaikyti vaikus, o miesto garbės pilietis Kazimieras Šavinis neapsisprendžia, kiek mieste turi būti naktinio gyvenimo, studentė Justina Paliūnaitė prisipažįsta, kad jai patinka liberalų idėjos. Ką tai reiškia, bando paaiškinti buvusi Savivaldybės valdininkė Auksė Tutkutė. Gal, kaip ir daugelis dvidešimties metų senumo brošiūras cituojančių partiečių, keliais šimtmečiais pavėlavo su Adamo Smito „nematomos rankos“ idėjomis, tačiau libcentro jaunimas teikia vilčių. Tik – ne šiame rinkimų sezone. Rinkimų sąrašuose visas priekines pozicijas užtūpę laiko seni krienai, intrigomis užkapojantys kiekvieną įžūlų neapsiplunksnavusį drąsuolį.  

 

Todėl Brazilijos džiunglės verkia nuo partinių laikraštukų, o kalbančios galvos teletabių vakarėliuose ir šiemet diskutuoja su savimi iš televizijos ekranų, šventai tikėdamos, kad rinkėjai – tokie pat teletabiai, seiles varvinantys ir klausantys sąmonės srauto apie absoliutų nieką. 

Tai toks tas teletabiškas naujojo rinkėjų medžioklės sezono vaizdelis. Arba, kitaip tariant, teletabių fronte – nieko naujo.