Pirmadienį svėriau 140 kg, o šiandien - tik 139 kg. Todėl galiu sau leisti sausainuką sukrimsti arbatyte užsigerdamas. Tiek man tų žemiškų niamniamiškų džiaugsmų liko, nes sėdžiu ant skaidrumo dietos. 

Viskas prasidėjo nuo to, kai nuošalioje miesto kavinėje kapodamas karbonadą su tirštu grybų padažu pastebėjau geležinį mūsų STT vado žvilgsnį. Ko jis čia sėdi po pietų? Ir jau ne pirmą kartą. Manęs, seno vilko neapgaus. Stebi, operatyvinį darbą dirba, charakterizuojančią medžiagą kaupia! Kas ką valgo, su kuo valgo, už kiek valgo, kaip kramto. Pilna porcija - įtarimai garantuoti. Kaip minimum kyšį paėmei. Čia, brol, ne vieta ir ne metas mitybos specialistų klausyti. Jei valgysi lėtai, ilgai kramtysi - aiškus įrodymas, kad sočiai ir ne pagal pajamas gyveni. Todėl aš dabar elgiuosi protingai. Kemšu kaip mūsų merutis savo putliomis rankytėmis. Lapt lapt. Mūrkt. Nekramtydamas. Sekit, sekliai, žiūrėkit, koks aš peralkęs, praktiškai iš bado mirštu. Kyšių neimu - gyvenime nesu matęs, gyvenu iš kuklios valstybės tarnautojo algos. Ir esu kaip krikštolas skaidrus. Praktiškai - jau permatomas...

 

Taip aš pradėjau galvoti, kaip valgau ir ką valgau. Kai padavėja atnešė šnicelį su raudonaisiais burokėliais, blusos iš siaubo nusikratė. Oriai pastūmiau į lėkštės kraštą politiškai nekorektišką šiais laikais daržovę ir atbulais dantimis suminkiau šnicelį, užsikąsdamas bulvėmis su raugintais kopūstais. Ir tik užmetęs akį į praeinantį skaidrumo tarnybos vadą suvokiau, kokią taktinę klaidą padaręs. Kam aš tas bulves lapnojau! Toks patyręs agentas nepraleis pro akis įrodymų, kad man prie širdies „bulbašai“ su visu savo Batka (labiau patiko Maša iš Baranovičių ispolkomo, bet čia - jokios politikos, tik dalykiniai ir vaisingi savivaldybių mainai). 

 

Kitą dieną apdairiai atsisakiau Kijevo kotleto (neaiški ten pas juos situacija - tai su rusais jie, tai prieš rusus) ir ukrainietiškų barščių. Labai garsiai paprašiau barščių be burokėlių ir pasitikslinau, ar šnicelyje nėra „cibulių“. Taip iš mano raciono dingo raudonieji burokėliai ir viskas, kas raudona. Virėja (gudri derybininkė) iš chalato išsinėrė įkalbinėdama užkrimsti kopūstų, palapnoti raugintų kopūstų sriubos. Bet manęs neapgausi - nei šviežių, nei raugintų. Aš - ne koks rusofilas. 

 

Labai pamokanti istorija nutiko vienam pažįstamam, su kuriuo dabar neturiu jokių reikalų ir net į kitą gatvės pusę pereinu pamatęs. Taigi nuvažiuoja Ivanas į Paryžių. Eliziejaus laukai, Eifelio bokštas. „Guliat tak guliat“ (lietuviškai - reikia pabaliavot). Nueina į kavinę, užsisako arbatos ir bulkutę. Prieina padavėjas ir sako: 

 

- O jūs - rusas.

 

- Kaip atspėjote?

 

- Šaukštelis - stiklinėje, ir dar dešiniu nykščiu prilaikote, kad akies neišsidurtumėte.

 

Kitą dieną Ivanas nueina į kitą kavinę, paprašo arbatos su bulkute, o šaukštelį apdairiai padeda į lėkštutę. O padavėjas ir vėl:

 

- O jūs - rusas.

 

- Kaip atspėjote?

 

- Gerdamas arbatą dešinę akį primerkiate.

 

Trečią dieną žmogelis eina į trečią kavinę, o ten istorija kartojasi:

 

- O jūs rusas...

 

- Iš kur (pypt, - red. past.) atspėjote!

 

- O jūs šaukštelį į kišenę įsidėjote...

 

Arbatą geriu tik ramunėlių, mėtų ir čiobrelių, ant „koldūnų“, blynų, raugintų agurkų bei silkutės su vodka - padėjau riebų kryžių, idant įrodyčiau savo lojalumą partijai ir Tėvynei. Žemaitiškas šiupinys, kugelis su kiaulės koja ir grikiai dingo iš mano raciono. Tie žemaičiai vis atsiskirti nori (aišku, norės ir atskiros STT), o grikių augintojai į „očyzną“ dairosi, todėl man su jais - nepakeliui. 

 

Po to eilė atėjo morkoms. Kuo jos čia dėtos? O kaip jums oranžinė revoliucija? Ne ne, manęs taip lengvai neišdursi. Be to, kažkur skaičiau, kad apsirijęs morkų gali imti geltonuoti. Mėgstu kiną, bet su kinais neturiu jokių reikalų. Net plovą pradėjau valgyti be ryžių. Būčiau ir kiaulienos atsisakęs, idant paneigčiau ryšius su arabais ir jų teroristais, bet pagalvojau - gal geriau surizikuosiu... Rūgščiau bus, jei arabų teroristams kils savų įtarimų, kodėl kiaulienos nevalgau. 

 

Bala nematė tos STT, didžius skausmus kęsdamas sutaršysių bryzelį kitą šviežiai rūkytos šoninės su juoda duonyte... Ir kaip ypatingą auką ant valstybės tarnybos altoriaus padėsiu paukštieną. Vištieną, antieną - žodžiu, viską, kas turi du sparnus, uodegą ir bent sapnuose skraido. Kregždutės - dangaus gyvos konservatorių žirklės. Algą apkarpė, bet - ne čirkšt per mano karjerą. Mūsų plikomis rankomis nepaimsi. Ne tokių matėme.

Dabar saldainiai „Kregždutės“ - ant mano darbo stalo. Prašom, vaišinkitės - ką turime, tuo džiaugiamės. 

Po Kalėdų žadu dar kilogramą numesti. Sunkūs laikai atėjo. Įtariamųjų ratas siaurėja.

 

Pagarbiai

 

Kęstučio PABIJUTO pieš.