Romualdas BALIUTAVIČIUS
Lietuviai kaip niekas kitas pasaulyje tiki pasakomis. Pasaka ir lietuvis – suaugę kaip Siamo dvyniai. Gali mėnesį tokiam neduoti duonos, bet tik duok pasakų! Ir jis vėl kelsis ir eis, lyg nuvarytas arklys gavęs maišą avižų, skindamasis kelią kruvinomis alkūnėmis bei ramindamas pats save: o kam dabar lengva?
Atrodo, per 20 nepriklausomybės metų jau pakanka pavyzdžių, kad suprastumei: nė viena iš partijų, kurių Lietuvoje per 40, yra nepajėgi spręsti laikmečio diktuojamų problemų. Geriausiu atveju politikuotojų pastangos primena dramblio elgesį porceliano parduotuvėje. Reikalinga kompetencija plius ir aukšta moralė. Programa „minimum”. Kokios gi kompetencijos galima tikėtis, tarkime, iš Seiman atėjusių „popsininkų”, kurie dar vakar kas triūbą pūtė, kas savo lėkštus juokelius eterin laidė, kas populiarioje televizijos laidoje dažnutes traukė, kas... O vieną dieną anie tapo politikais – didžiai rimtais dėdėmis ir tetomis. Tapo todėl, kad kažkam pasirodė, kad jeigu jau žmogus moka ekrane savo baltus dantelius parodyti, tai ir valstybę sugebės valdyti. O taip mąstė anaiptol ne vien iškaršusios bobulytės! Todėl ir turime, ką turime. Todėl ir neverta klausinėti, kodėl mūsų išrinktųjų veidelius dažniau pamatysi ne Seime, bet kurioje nors studijoje, „teisiančius” šokėjėlius ir dainorėlius arba pačius dainuojančius serijiniame „Gintarinės gerklės” konkurse. Stebimės, kodėl vienas didžiai pasikėlęs seimūnas tuo pat metu sugebėjo ir Seime „rodytis”, ir privačioje įmonėje direktoriauti? O tokių susidvejinimo atvejų būta ir daugiau. Štai kitas dainorėlis kažkur po svietą šlaistėsi, bet, pasirodo, jis tuo pat metu Seime kolegos rankomis mygtukus maigė – priiminėjo valstybei svarbius sprendimus... Paburbuliavo, paūžė pasipiktinę kolegos seimūnai, o liaudis jau patikėjo dar viena pasaka: tuoj anuos du iššaus iš Seimo kaip šampano kamščius naujametinę naktį... Pamatysit! Tačiau seimūnų pilvuose besikaupiančios angliarūgšties pakako tik vienam prasikaltusiajam. Negi savam kirsi akį? Juk ir pats kada nors jo vietoje gali atsidurti. Taigi svarbu tik pasekti pasaką apie aukštą seimūnų moralę ir juos apėmusį didį pasipiktinimą...
Atrodo, laikas būtų suprasti, jog šiandien į politiką einama ginti stambiojo kapitalo, savojo klano bei asmeninių interesų. Visa kita – niekai. Apdegusio degtuko nevertas dalykas. Priešrinkiminės pasakos, kurias taip didžiai mėgsta dažnas rinkėjas.
Kitas pavyzdys. Daugiau nei 2/3 Lietuvos gyventojų pasisako už tradicinę šeimą. Tačiau kai buvo svarstomas įstatymo projektas dėl seksualinių mažumų viešo santykių propagavimo uždraudimo, vienos už tradinę šeimą pasisakančios partijos veikėjai balsavo... prieš. Taip sakant partijos programa sau, o gyvenimas, ponai, sau.
Rimti valstybės vyrai ir šiaip visokie stambaus masto vagys seniai nebebijo susiteršti munduro: visuomenė kurį laiką pakunkuliuoja ir pamiršta, o nauda – išlieka ilgam. Sučiuptas su įkalčiais toks ima rėkti magišką užkeikimą: „Tai provokacija! Užsakytas susidorojimas! Šmeižtas! Mane pakišo!” Ir būtinai atsiranda, kas pasaka patiki bei ima ginti „nekaltai ujamą” visomis žodžio ir susirinkimų laisvę garantuojančiomis priemonėmis.
Rasi didžiavyrių įkvėpta kleptomanė popso žvaigždelė panūdo apšvarinti savo koleges. Pagauta už rankos plačiai šypsojosi, o advokatas skubiai pareiškė paskutinis patikėsiąs, kad jo klientė apsivogė. Taigi, dar viena pasakaitė: vagilė nekalta! Neee... Slaptos kameros, ponai, ko gero užfiksavo tik labai panašų asmenį, o pavogtus daiktus į tėvų namus aitvaras pardangeno. Advokatą dar galima suprasti – nekąsi gi į maitinančią ranką, tačiau kleptomanės kolegos vienas per kitą kalbėjo, kaip jai dabar sunku, kaip jai reikia užuojautos, ir t. t. Kažkodėl nė vienas ir ne viena neprisiminė apvogtųjų, ir to, kad šioje nešvarioje istorijoje visų pirma nukentėjo jie. Ak, kas tie du trys tūkstančiai, įsitikinusi viena šarkos-vagilės bičiulė... Galima užjausti tą, kuris gailis dėl savo veiksmų, tačiau kol kas vagilės veide – pergalinga šypsenėlė. Ir kaip čia neprisiminus komisaro Žeglovo (akt. V. Vysockis) mestos frazės, jog „vagis turi sėdėti kalėjime”?
Kitas pavyzdys – telefoniniai sukčiai, kurie veikia nebe pirmus metus, taigi laiko perprasti jų smulkias gudrybes būta ganėtinai, bet skaitome - kaskart vis suranda naivuolių, patikinčių jų pasakomis apie neva avarijon arba į kitokią bėdą patekusį artimą žmogų. O tikėjimas toks stiprus, kad nesusimąstant puolama gelbėti daboklėn „patupdyto“ savo sūnaus, net jeigu šeima augina keturias dukteris, net jeigu sūnaus niekad ir neturėjo...
Kita kasmet pasikartojanti pasakaitė – kraujo ištroškusios erkės. Vakcinos nuo erkinio encefalito gamintojams reikia rinkos, štai tada ir sužinai, kad tavęs ant kiekvieno žolyno, lapo ar krūmo tyko baisūs padarai – erkės, o vienintelis išsigelbėjimas - skiepai. Aistros kaitinamos tol, kol sandėlyje lieka nors vienas vakcinos buteliukas: nesvarbu, kad tamsta nesate užkietėjęs uogautojas, grybautojas arba riešutautojas – erkėmis knibžda visas miestas! Žmonės ima šnairuoti į parkus, vejas ir bet kokią žalumą.
Štai mano kaimynas Petras pasiguodė, esą kažko nuo ryto akys keistai raudonos ir galvą skauda (tikras encefalito požymis!). Nuraminau, kad iš vakaro „primaišius” kitaip nebūna, ir išėjau į darbą. Nepadėjo. Netrukus siaubo pagautas ir klykdamas: „Jos ateina!”, anas metasi iš pirmo aukšto balkono... Neabejotina, jeigu dėl tokių priežasčių vakcinos platintojams prireiktų savo akciją surengti žiemą, po miestą imtų ropoti poliarinės – baltosios - erkės.
Taigi pasakų mūsų gyvenime - visokių ir daug. Tokie rašytojai, kaip V. Haufas, Š. Pero, H. K. Andersenas arba broliai Grimai galėtų tik pavydėti mūsų pasakotojams.
Vakar junginėdamas televizijos kanalus kelias minutes prisiverčiau pažiūrėti laidelę: kelios „galvos” karštai diskutavo, o ekrano apačioje švytėjo numeriai, kuriais paskambinę žiūrovai galėjo atsakyti į klausimą: už ar prieš, kad Lietuvoje būtų ilginamas pensinis amžius? Ir čia pat nurodyta skambučio „taksa” - 1 litas. Tuo momentu skambinusiųjų jau buvo per tūkstantį. Kodėl daugelis vargiai sudurdami galą su galu taško pinigus vėjais? Jeigu laidos kūrėjams įdomi žiūrovų nuomonė, mano galva, jie turėtų sumokėti po litą kiekvienam atsakiusiajam! Bent jau organizuotų nemokamą apklausą... Daugeliui vyresnio amžiaus žmonių televizija ir šiandien vis dar tebėra didžiulis autoritetas (Per televiziją rodė! Oho!) Matyt viliamasi, kad tie, nuo kurių priklauso paprastų mirtingųjų likimas, perskaitę ekrane, koks didelis skaičius nubalsavo prieš, susigės ir pakeis savo antiliaudišką požiūrį...
Mano galva, tai dar viena pasakėlė ir toli gražu ne paskutinė. Galima būtų dar pasekti apie Gerąjį Prezidentą ir Rūpestingąjį Premjerą, doruosius politikus, kuriems nuolat pagalius į ratus kaišioja klastinga intrigantė pamotė, vardu Opozicija. Pasaką apie nemiegančius bei piliečių gerove besirūpinančius Miesto tarybos narius. Bet tiek jau to. Pagaliau pasakos sekamos tiems, kas jų klausosi... Ir kai kartą garbiam jubiliatui kažkas kažkam palinkėjo, kad jo gyvenimas virstų pasaka, pagalvojau, kad asmeniškai aš to nenorėčiau. Dėl vienos paprastos priežasties: pasakose sekasi nebent tik kvailučiams.
