Romualdas BALIUTAVIČIUS

Ką norite, tą sakykite, garbūs ponai, nežiūrint tam tikrų teikiamų patogumų, mobilusis telefonas gali nemažai apkartinti gyvenimą. Panašiai kaip automobilis, kuris nors teikia neginčytiną naudą, bet, tuo pačiu, teršia aplinką. Taip ir mobilieji sugeba sujaukti mūsų planus, ramybę bei gerą nuotaiką.

Štai vienas mano draugelis nešiojasi net keturis mobiliuosius (!). Kiekvienoje kišenėje - po vieną. Tas asmeninis, tas valdiškas, iš ano pigiau siųsti sms (trumpąsias žinutes), o ketvirtas tiesiog „krūtas” - čia ir kompasas, ir žaidimai, ir palydovinės navigacijos sistema įmontuota tam atvejui, jeigu įkaušęs nerastų kelio namo, ir dar keli pasaulio stebuklai.

Vos anas praveria mano kuklios buveinės duris, iškart į visus keturis elektros lizdus subeda savo mobiliuosius, nes kol atvažiavo, jie spėjo išsikrauti. O paskui ir prasideda: sėdime prie stalo, o čia vienas telefonas ima birbti, kitas čiulbėti, trečias užgroja... Draugelis visiems ekspromtu atsakinėja, beje, taupydamas, rašo tik „esemeskes” - kalena it rusų žvalgas Štirlicas telegrafo raktu: klik klik – klik – klik klik klik... Ir taip visą vakarą. Kokį pokalbį bepradėtum, jis nutrūksta po minutės, eilinįkart suskambus mobiliajam. Erzina? Ne tas žodis. Su kokiu malonumu tuos jo mobiliuosius išsvaidyčiau per langą, bet dar įsižeis!

Seniai pastebėjau: kuo daugiau individas kelia nepatogumų kitiems, tuo yra jautresnis. Taigi.

Stebina kai kurių nepasotinamas noras rašyti sms. Kai aš įsigijau savo pirmąjį „mobiliaką”, minutė pokalbio ne piko metu kainavo 2 litus 30 centų, o žinutė – vos keliasdešimt centų. Tokioje šviesoje „esemeskių” rašymas buvo pateisinamas bent jau ekonominiu požiūriu. O dabar... Tiek sms, tiek minutė pokalbio kainuoja apylygiai, todėl klausimas, kuriuo būdu perteikiama daugiau informacijos? Vis dėlto kai kurie ponai, turėdami po kelis tūkstančius kainuojančius telefonus, bevelyja it pradinukai reikalus aptarti kalendami vienas kitam „esemeskes”... Ekonominiais išskaičiavimais to nebepaaiškinsi. Tiesiog neištirtas fenomenas ir tiek.

Visi mano draugai žino: jeigu atsitiko kas svarbaus, būtinai skambinkit. Būna, kad vairuoju arba esu užsiėmęs, tad visas dienos žinutes - „esemeskes” gana dažnai perskaitau tik vakare.

Kartą organizavome interneto bičiulų sąlėkį. Gamtoje, su laužu, kepsniais, nakvyne ir pan. Vienas keistuolis kaunietis visą dieną mane atakavo žinutėmis: kaip nuvažiuoti, kur pasukti, kokie orientyrai, ką pasiimti? Ir taip be galo. Užsispyriau ir jam taip pat atsakinėjau žinutėmis, tuščiai tikėdamasis, kad anam nusibos maigyti mobiliojo telefono klaviatūrą ir galiausiai paskambins. Juk ruošėmės vykti į be galo nuošalią vietelę prie Nemuno, tikrą užkampį, kur rytais miegant po stovyklą šmirinėja gandrai, laksto nematyti žvėreliai, suokia lakštingalos, o maudydamasis senvagėse neretai išvysi šalia palaukiant žaltį... Maršrutas veda lauko keliukais, per pievas ir visokiais šuntakiais – čia ir žodžiais ne taip lengva papasakoti nebuvusiam...

Tikra nelaimė šventės. Telefoną užgriūva „esemeskių” škvalas, lavina, technologinis gaivalas... Per Naujųjų sutikimą, po vidurnakčio, tradiciškai „užlūžta” mobilieji tinklai. Kažkokia manija. Visuotinė sms psichozė – esemescus vulgaris.

Man asmeniškai sms sveikinimas yra kažkas neišbaigto, nepagarbaus, na, kaip ir dovanos vyniojimas į tualetinį popierių. Jei sms rašo vaikas arba lėšų stingantis bedarbis - tada taip. Suprantama ir atleistina. Kitais atvejais nežinau nė ką galvoti. Tai viena medalio pusė. Antroji – sms turinys. Būna, kad per vieną vakarą gauni penkias identiškas žinutes. Kažkas gavo sveikinimą, patiko, persiuntė kitam, tas kitas - savo draugams... Ir plinta pageidavimų koncerto lygio „eilės” ne burnos lašeliniu - korinio ryšio būdu it koks paukščių gripo virusas. Na, gerai, nori kažkam parodyti dėmesį, pasveikinti, pradžiuginti? Tai parašyk nuo savęs, ką nori, kaip sugebi, paprastai, nors ir daugybos lentelę nuo seno mokyklinio sąsiuvinio nugarėlės nurašyk. O ne kaip papūga kopijuok naftalinu atsiduodančius, nežinia kokia proga nežinomo liaudies poeto sukurtus posmus!

Kitas nesivargina net pasirašyti. Gavai „esemeskę” ir spėliok, kas ir iš kur tau ją atsiuntė? Štai per praėjusias Kūčias pasiekė du melomaniški posmeliai, kuriuose perskaičiau „Nebūk tokia šalta, nebūki išdidi...” Ir, aišku, jokio siuntėjo parašo... Galvok, ką nori. Spiginant prie stalo nepatenkintiems artimųjų žvilgsniams (beje, visai teisėtai), rašau diplomatišką sms – atsakymą: „Nesu nei tokia šalta, nesu nei išdidi, dėl vienos paprastos priežasties – aš vyras. Ir kas gi mane taip gražiai pasveikino?” Po minutės gaunu lakonišką atsaką: „Irma”. Blyn, kad tų irmų ne vieną pažinojau... Mokykloje buvo klasiokė Irma, išdidi ir liesa, kaip Mis Osvencimas, Šimšės bajoraitę vis vaidindavo. Paskui kita iš paralelinės klasės. Ji gėdijosi savo vardo, nes draugės pravardžiuodavo: „Irma – kaimo firma!” Būti iš kaimo tais išvystyto brežnevizmo laikais reiškė maždaug tą patį, kas dabar, neišvystyto kapitalizmo laikais, telpa į sąvoką „lochas”. Paskui dar buvo... Et, nesvarbu.

Nebaigus vakarieniauti vėl atėjo žinutė. Tie patys du posmai, tik jau siuntėjai kiti: Žilvinas, Mantas ir Greta. Ir vėl nepažįstu nė vieno. Ir vėl mane žvilgsniais varsto sėdintieji prie Kūčių stalo. Atsiprašęs paskambinu siuntėjams ir klausiu, kuo gi šį šventą vakarą nusipelniau jų dėmesio. „A, tai čia ne jūs?” - nustemba pakėlusysis ragelį. - „Ne, čia aš, bet ne tas, kuriam siuntėte”. - Taip ir pagalvojau, bet kad jau gavote mano sms, laikykite, kad ji buvo skirta jums!”

„Oi, ačiū, ačiū! Karališkas gestas. Už ką man, nevertam, šitokia garbė?” - pagalvojau. Bet situacijos nebeaštrinau ir priėmęs žinutės pavidalo labdarą atsisveikinau.

O Kalėdų dieną atskrido dar viena paklydusi žinutė: kažkokia Raminta piktinosi: „Iš karto reikėjo sakyti, kad neateisi. Kiek aš čia galiu laukti???” Kažkokio kipšo žnybtelėtas, parašiau: „Tokio vyro kaip aš galima laukti visą amžinybę.” Ir dar pridėjau agresyvią šypsenėlę :D Atsakymo negavau. Greičiausiai siuntėja suprato, kad į dialogą įsimaišė svetimas...

Po to per visas šventes išjungtas mano mobilusis telefonas ilsėjosi stalčiuje. Taip daug ramiau, ir dėl daugelio priežasčių...