Ateina vieno miesto meras po rinkimų į vaistinę ir sako: „Prašyčiau duoti tabletę nuo godumo. Pačią didžiausią!“
Tačiau tokių didelių tablečių farmacininkai dar neišrado. Net kanopiniams veterinarai neišrašinėja. Todėl ketverius metus ir merams, ir ne merams tenka pragaro kančias kęsti. Ir norisi – ir baisu. Ir STT agentai už kiekvieno vokelio vaidenasi.
Todėl taip besikankindamas, dūšią beplėšydamas dažnas nabagas per kadenciją taip sutinsta (iš bado), kad po ketverių metų (o, neduok Dieve, dar vienai kadencijai išrenka) pažinti sunku. Iškankintais veidais, sugadintais nervais, prager... tai yra, pagadintais skrandžiais ir „mozolių“ pritrintais mąstymo organais. Net į senus rūbelius nebetelpa... Tokios baisingos išlaidos – kamzelka tik pagal užsakymą, čeverykai – vienetiniai. Juk kinų pramonė vieno švarko dvylikai kinų nesiuva. Tad tik pas Šiauliuose žinomus siuvėjus – Dolčę su Gabana. Ir viskas tik iš kuklios mero algos. Nes, kaip jau buvo minėta, merai kyšių neima. Praktiškai krachas šeimos biudžetui, kaput!
Kadangi tas patinimas – labai sunkus ir plačiai išsibujojęs, todėl įprastos, asmeninės mašinytės prieš tokią didžiulę ir galingą fors majore bejėgės. Visuomeninis transportas... Slėptis tam transportui...
Bet Šiauliuose buvo tokie laikai, kai Šiaulių merą Genadijų Mikšį galėjai mikriuke sutikti. Runci runci iš namų prie buvusio „Saulės“ kino teatro. Stop – mikriukui rankele moja. Kuklus, mandagus – ačiū, prašau. Moterys lydosi, vairuotojai kaip čiupačiupsai tirpsta. Kaip juodas, tai yra, paprastas Šiaulių miesto gyventojas meras su tauta nudremžtais mikriukais važinėjasi.
Kartą meras Genadijus Mikšys net autobusu važiavo (savo akimis Savivaldybės pranešime nebūčiau skaitęs – nepatikėčiau). Įlipo, kelias stoteles pravažiavo, išlipo, žurnalistams į kameras interviu davė. Va taip va – mūsų meras autobusais važinėjasi. Su tauta. Net ne liberalas, o tikras demokratas, Šiaulių Obama. Gal, kaip Obama ir musę batu pritrėškęs buvo, bet istorija apie tai nutyli (minusas Savivaldybės istorijų rašytojams ir visiems Šiaulių žurnalistams, visuomenei reikšmingo įvykio neužfiksavusiems).
Kadangi merai iš pradžių būna paprasti, kuklūs ir į valdiškas mašinas tik jau minėtos didelės bėdos prispirti sėda, tai ir naudojasi vien tik tarnybiniais reikalais. Pavyzdžiui, į užmiesčio kavinę kirmino nuraminti nuvažiuoja. Arba pas žmoną – mero pareigos atlikti. Kaip žinia, šio reikalo žinovas buvo mūsų Genadijaus Mikšio vienatinis mokytojas – buvęs meras Vytautas Juškus.
Tuo metu administracijos direktoriaus duoną krimtęs Genadijus kantriai ir nuosekliai meriškos išminties tarnybinę pareigą vykdyti sėmėsi. Pasisėmė su kaupu, net kitiems neliko. Tapo meru ir pats pas savo žmoną tarnybiniu automobiliu važinėti ėmė – mero pareigą vykdyti. Bet ne iš godumo valdiškoms privilegijoms ar tingėjimo gatvę pereiti. Tai darė tik vieno tikslo vedinas – Šiaulių miestą reprezentuoti.
Įsivaizduokite situaciją. Pušku pušku, pirdu pirdu meras namo per pietus pėsčias eina. Kelelis tolimas – gal net kokie penki šimtai smulkių mero žingsnelių. Suplukęs, suprakaitavęs, vėjo sutaršyta ševeliūra, žodžiu, į save nepanašus. Ir dar alkanas kaip šunius lenciūginis.
Laiptais ridu ridu – dzingt į duris. Skrandis braška, seilė teška – tai spirgučių kvapai po laiptinę neršia (jau net skaitant nervai nelaiko, – red. past.).
Atidaro žmona duris ir brakšt prieš nosį užraktą. Koks čia aferistas, bomžas neraliuotas po laiptinę trainiojasi, Šiaulių meru prisistatinėja?! Už telefono ragelio... Atvažiuoja policijos pareigūnai – akurat, natūralus aferistas. Pasakykite, mielieji, kuris meras pėsčias vaikšto? Į „voronoką“ ir į areštinę bestiją! O pietums – bananų! Per šonus. Iš bado sutinusius. Kad mero ir viso miesto įvaizdžio neterštų.
Bet mūsų miesto meras žino, kaip Saulės miesto reputacija ir garbe rūpintis. Ypač sužinojo kadencijai baigiantis ir mero regalijoms nei artimoje, nei tolimoje perspektyvoje nebesišviečiant. Suprato, kad didžiulė negarbė miestui, jeigu kažkoks eilinis Savivaldybės Sporto skyriaus vedėjas Teniso turnyrą stebės. Tinkamai reikia miestą reprezentuoti – todėl nudūzgė Estijon, dar ir administracijos direktorių prisigriebęs. Garbės miestui nebus per daug.
Taip miestu besirūpindamas, paskutinę duoklę atiduodamas jau ne mikriukais barškinasi, o mero tarnybine mašinėle – čiūžt oriai į VIP stovėjimo vietas. Ir pasat, kad važinėja su „folksvagenu“ – žmogus artimas darbo liaudžiai.
Ketverius metus nuoširdžiai padirbėjus, žinia, kaip prisidirbsi. Eilinėje pirtyje vantomis neatmojuosi, kempinėmis nenudroši, garais neatšutinsi. Baseino reikia visai kadencijai atplauti. Todėl baisingai suklydo žurnalistai, visą naktį Druskininkuose, prie baseino, stovinčią tarnybinę mero mašinėlę sekę. Gal kadenciją žmogus mirkė? O važiuotas todėl, kad Saulės miesto meras – ne pliuškis eilinis ar mužikas paskutinis, kad pėsčias iki baseino vaikščiotų.
