Mykolas DEIKUS
Miestas, kuriame meną valdo antspaudas biurokrato rankose, pasmerktas lėtai agonijai. Jeigu caro valdininkai būtų buvę tokie pat uolūs, kaip mūsiškiai muravjovai, apie dvievdirbius šiandien ko gero nieko ir nebūtume girdėję. Šiauliuose, o ir visoje Lietuvoje, bet koks kičas meno vertybe tampa palaimintas biurokrato antspaudu ir pašventintas mokesčių mokėtojų pinigais. Šioje sistemoje bet kuris antspaudo savininkas – ir meno ekspertas, ir vienintelis teisėjas, kuriam taktan gieda ordos palaižūnų. Nebūtinai dėl pinigų – iš dvasios skurdumo, kurį preparuoja fantazijos turintys kūrėjai.
Mūsų laikų muravjovai netruko susidoroti su dievdirbiu Gediminu Pyragu, kurio vienintelis nusikaltimas – bandymas miestiečiams padovanoti prakaitu aplaistytą akmeninę Kristaus skulptūrą. Dievdirbis nusikalto tuo, kad kaip ir jo pirmtakai dirbo kaltu ir plaktuku, nesilankstė antspaudų savininkams, nerengė viso miesto centro detaliojo plano, kad prie Katedros miesto gimtadienio proga pastatytų akmeninį Kristų. Ir buvo nukryžiuotas, kaip ir jo kūrinio prototipas.
Galima iki užkimimo ginčytis: menas Viliaus Purono sumanytos ir darbščių darbininkų rankomis padarytos metalo skulptūros ar ne menas? Eilinis skardininkas ar rūmų juokdarys, viešai kvatojantis iš savo ponų bukumo? Atsakymas priklauso nuo to, ar turite savo rankose antspaudą – leidžiantį ar uždraudžiantį.
Tiksliai pastebėjo architektas Valentinas Mazuronis, kad „Damoklo kardą“ buvo galima nulieti ir iš aukso. O dar geriau, jeigu tas auksas – ne privačių mecenatų miestiečiams dovanotas, o už mokesčių mokėtojų pinigus nupirktas. Nes Šiaurės Lietuvos bamba įsivaizduojančiuose Šiauliuose gerbiama tik grupelė silpnavalių, amžinai į miesto biudžetą ištiestomis rankomis.
Rašiau apie neišaušusį puronizmo saulėlydį Šiauliuose. Kaip tik po to, kai antspaudininkai ir iš Savivaldybės, ir neaiškios paskirties prisiplakėliai linčiavo Purono „Geležinę lapę“, kurią pamėgo Šiaulių žmonės. Tada meras Genadijus Mikšys pasielgė vyriškai, neišsigandęs tonas sveriančios skulptūros, tačiau pastarąjį kartą nuvylė, leisdamas siautėti antspaudininkams. „Damoklo kartas“ tapo principine kova tarp mūsų dienų muravjovų ir liaudies kūrėjų. Tačiau pergalė, kurią pasiekė teigiamo miesto įvaizdžio kūrėjai, privertę nuo arkos miesto bulvare nukabinti metalo dirbinį, tapo pralaimėjimu ir vieša gėda.
„Neleisime Puronui daryti mieste, ką užsigeidus“, - vienintelis argumentas iš nesamo įvaizdžio kūrėjų. Tačiau kūrėjais įsivaizduojantys įvaizdininkai nė nenutuokė, kaip skaudžiai buvo apgauti. Spaudos konferencijoje praėjusią savaitę viešai mesdamas pirštinę vadinamiesiems teigiamo miesto įvaizdžio kūrėjams Vilius Puronas sąmoningai išprovokavo juos nukabinti kardą. Kitaip tariant, privertė viešai apsijuokti ir apnuoginti vaizduotės ir idėjų dykynę savo galvose. Tobulas rūmų juokdario pokštas.
Jau tikriausiai sunku ir prisiminti, kiek laiko veikia teigiamą įvaizdį mieste kurianti komisija. Nei kas girdėjo daugelio iš jų pavardes, nei tą teigiamą miesto įvaizdį matė ar pajuto. Tačiau komisija į dienos šviesą išlenda, apie save primena tik tada, kai koks nors puronistas prižadina šį snaudžiantį beformį, neaiškios paskirties padarą. Padaras labai supyksta išgirdęs, kad per pastarąjį dešimtmetį mieste nesukurta jokia nauja skulptūra, miesto nepapuošė joks naujas meninis akcentas ar pan. Ir išlaužia žudantį argumentą - „Aušros“ skulptūra su mėšlungio išsukinėtais pirštais ir vieną politiką labai primenančiais veido bruožais bei teatro afiša bulvare. Įspūdingas dešimtmečio sąrašas, ar ne?
Tačiau sprendžiant iš to, kad mieste daugėja verslininkų, nebijančių paremti Purono ir į jį panašių iniciatyvas, norisi tikėti, kad puronizmas dar nepalaidotas.
Iš tiesų ne taip ir svarbu, ar Vilius Puronas, Gediminas Pyragas, Virginijus Kinčinaitis arba koks nesusipratęs fantazuotojas nerealizuos savo idėjos. Išgyvens ir jie patys, ir visas miestas. Problema yra sistema, kuri jau iš anksto sukurta atmesti viską, kas nauja, kas neįprasta, kas judina nusistovėjusią, pridvisusią pelkę. Ištikimi šios pelkės sargai – cerberiai su antspaudais letenose, mūsų dienų muravjovai. Civilizuotai ir be gailesčio žudantys idėjas bei iniciatyvą.
