Zita KATKIENĖ
Keičiasi valdžia ir mūsų gyvenimas, akivaizdu, gražėja. Nes taip žada tie, kurie nuo vakar ima į rankas naujas šluotas. O jos, akivaizdu, šluoja visada geriau.
Tikėti niekas nedraudžia ir mes tikime, kad ši valdžia padarys viską, ką planuoja ir atvirai dėsto savo planus. Pasidžiaugti yra kuo švietimo, kultūros ir sporto sričių žmonėms, kurie visada jaučiasi nuskriausti, nepakankamai pastebėti, nepakankamai įvertinti. Nuo šiol – pagrindinis dėmesys būtent jiems. Nes taip pasakė naujasis miesto meras ir juo netikėti – nevalia. Juolab kad pats meras, auginantis penkis vaikus: keturias dukras ir vieną sūnų, puikiai supranta, kaip svarbu jaunimo užimtumo problemos, dvasinės kultūros kėlimas. Juk nuo jų, jaunų žmonių, priklauso miesto ateitis. Netruks ateiti laikas, kai miesto valdžios vairą reikės perduoti tiems, kurie šiandien vadinami jaunimu. Jei nepadarys šiandieninė valdžia visko, kad jaunimas liktų mieste, o ne bėgtų svetur laimės ieškoti, tai pažadai ir liks pažadais.
Džiaugtis tikrai yra kuo. Štai mero planuose – Menų ir sporto gimnazijos kūrimas. Seniai apie ją kalbama, bet žodžiais viskas ir pasibaigdavo. Dabar bus ir Menų inkubatorius, bus ir dengtas sporto maniežas, bus ir plaukimo baseinas pietiniame miesto rajone. Tik iki tol, kol į miestą neatėjo nauja valdžia, reikalai vis nepajudėdavo.
O dabar viskas bus kitaip ir mes žinome, kam turime būti dėkingi. Nes kiek gali bibliotekos dalinti tas pačias knygas, kai knygų fondai metų metais neatnaujinami. Nuo šiol bibliotekoms bus perkama daugiau knygų.
Patenkinti ir tikintieji. Prieš metus pietiniame miesto mikrorajone duris atvėrė nauja Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia, o jau naujoji valdžia planuoja dar vieną. Turės savo bažnyčią ir Lieporių mikrorajono tikintieji. Rajonas išties sensta, tad bažnyčia tikrai būtų lankoma. Juolab, kad ir jaunimas vis labiau gręžiasi į tikėjimą. O kai dar ir miesto valdžia skiria tokį dėmesį ir palankumą – dar daugiau bus bažnyčios lankytojų, tikėjimo puoselėtojų. Ir tai, žinoma, džiugina, nes bažnyčia dar niekada ir nieko nemokė blogio.
Baigsis ir gydytojų problemos, kurie dejuoja, kad nėra kam dirbti. Jaunimas neina į Šiaulius, nes jie neturi kur gyventi. Nuo šiol taip nebebus – jauniems gydytojams bus skiriami nauji butai. Ir ko jiems nevažiuoti – Šiaulių ligoninė taip pat nuolat džiaugiasi modernia įranga bei puikiomis sąlygomis dirbti jaunam ir perspektyviam...
Ir tai – jau ne rinkiminė agitacija, tai jau – realūs pažadai miesto liaudžiai, kurių žmonės tikrai nepamirš ir įdėmiai stebės, kaip sekasi merui įgyvendinti pažadus savo miestui.
Tik kad žmonės šiandien - jau kiti. Tada, kai ligoninės administracija džiaugiasi nauja ir modernia medicinos įranga, žmonės kalba ką kita. Jie skambina į redakciją ir pasakoja apie tai, kad kaulų tankio aparato duomenys netikslūs. Tenka važiuoti tirti į Kauną ar Vilnių, o ten - iš naujo tirtis, nors šis tyrimas – kainuoja. Deja, didžiųjų miestų specialistai šiauliečių rezultatų net nežiūri, daro savo. Tenka žmogui dvigubai mokėti. Nors patys medikai žino, kad jei jau vienu aparatu žmogus buvo tirtas kartą, tai ir antrą kartą reikia tirti tuo pačiu aparatu. Tik tiek ir tereikia - paaiškinti, kad grįžtų į savo ligoninę ir vėl išsitirtų. Deja, noras pasipelnyti iš žmogaus nežinojimo - daug didesnis, nei noras padėti.
Seniai šiauliečiai piktinasi ir tuo, kad neveikia elektroneumiografas, be kurio tyrimo neurologas negali išrašyti vaistų. Piktinasi ir tuo, kad neveikia lazeris, dėl kuriuo atliekamos nesudėtingos akių operacijos tenka važiuoti į Vilnių ar Kauną.
Nebetiki paprastas žmogus tomis liaupsėmis ir tais pažadais, kuriais žarstosi net ir jų pačių išrinktieji – tautos vedliai. Ir tas netikėjimas auga su kiekvienu neįvykdytu pažadu, nepasitikėjimas valdžia auga su kiekviena diena, kurią teko gyventi blogiau nei vakar. Ypač po to, kai valdžia žadėjo, kad gyvenimas eina geryn, auga ne tik ekonomika, bet ir žmonių gerbūvis. Po šių valdžios žodžių žmonės, jau susitaikę su sunkia savo realybe, tik dar labiau prapliūpsta pykčiu. Nes ir jie nori gyventi ne taip, kaip gyvena, o taip, kaip valdžia šneka.
Bet šį kartą – juk viskas kitaip. Juk meras - ne koks milijonierius, seniai atitrūkęs nuo gyvenimo realybės ir nesuprantantis, nei ko žmogui reikia, nei ko jam labiausiai stinga.
Šiandien prie miesto vairo – gausios šeimos tėvas, suprantantis, kokį puodą reikia kaisti kasdien, kad pakaktų visiems, žinantis, kokios problemos miesto mokyklose, nes jas lanko ir jo vaikai, kuriems reikia ir po pamokų turėti kuo užsiimti, ir į klubą nueiti. O vaikai juk tikram tėvui nemeluos. Juk jie – ne patarėjai, kurie gali ir ne tą lapą paduoti, ir ne tą skaičių pasakyti, ne tą programą įjungti.
Tik ar daugiau dėl to pasitikėjimo ir ramybės miesto žmonių širdyse?
