Mykolas DEIKUS
Nureformuota, nurotuota teisėsaugos sistema pasiekė tokį dugną, kad visuomenė priversta saugotis ne tik nuo banditų, bet ir – pačios teisėsaugos.
Teisėsauga seniai virtusi uždaru klanu, ginančiu savo ir konjunktūrinių grupuočių interesus. Arba, kaip pastebėjo vienas visuomenės veikėjas, tapo užsakymų stalu. Nusikaltimų aukos laukia nesulaukia teisingumo, o treningus į baltus marškinius pakeitę banditai laisvai vaikšto miesto gatvėmis – gyvas paliegusios valstybės įrodymas.
Pavyzdžių nereikia ieškoti už jūrų marių – jie čia, kiekvieną dieną spaudoje ir nuo teisėsaugos nukentėjusių piliečių gyvenime. Iki šiol nesurastas Šiaulių rajono tarybos nario Vlado Buivio žudikas, kurio ieškojęs kariškis pats rastas negyvas. Amžinatilsį Prezidentas savo garbės reikalu vadino „Šiaulių“ viešbučio sprogdintojų bylą – Prezidento garbė tapo bylą tyrusių pareigūnų gėdos reikalu. Į politikos Olimpą staigiai kilusio kandidato į Šiaulių miesto tarybą Gedimino Dargužo nužudymas – iki šiol aklavietėje. Užteks minėti provincijos bylas: VSD karininko Pocūno žūties byla – pavyzdys, kaip tik milžiniškomis artimųjų pastangomis vangiai subraška teisėsaugos smagratis.
Prieš dvejus metus po išpuolio prieš „Šiaulių naujienų“ redakciją Šiaulių prokurorus pavadinau bukiais. Pribloškė elitinių pareigūnų nerangumas tiriant nusikaltimą. Ir dabar, nepaisant didžiulio susikompromitavusių etikos apologetų puolimo, visiškai dėl to nesigailiu. Omenyje turėjau ne sąžiningus pareigūnus, kurių pažįstu tikrai nemažai, o – prigimtinius bailius ir „biezdarius“, kurie plaukia pasroviui, laikydamiesi sistemos gelbėjimosi rato.
Praėjo lygiai dveji metai, kol už redakcijos darbuotojams atsiųstus vokus su gyvsidabriu Jonas Mileris sėdo į teisiamųjų suolą. Dabar aišku, kodėl bylą tyręs Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnas ir bylą prižiūrėjęs prokuroras iš kailio nėrėsi, kad tik nepamatyčiau bylos, o tiksliau – darbo broko, o gal net sąmoningo bylos vilkinimo. Kad pasinaudotų įrodymais, kuriuos redakcija tyrėjams pateikė praėjus vos kelioms dienoms po nusikaltimo, prireikė dvejų metų gumos tempimo, valstybės biudžeto išlaidų. Dabar redakcijos pateikti įrodymai tapo kaltinimų J. Mileriui pagrindu.
Skaitant bylą kyla klausimų – ar kovotojai su nusikaltėliais yra paprasti liurbiai, ar už to slypi kažkas daugiau. Pavyzdžiui, galėtumėte patikėti, kad elitiniai kovotojai su nusikalstamumu nesugebėtų pasiklausyti pokalbių telefonu? Pradėkite tikėti. O tai, kad įtariamasis raštiškai informuojamas, jog pasiklausoma pokalbių, - čia tai jau operatyvinės veiklos šedevras, išeinantis į plačias fantastinių romanų erdves. Ir skaidrumas, kurio pristigo sekant ir pasiklausant žurnalistus. Leidimus pasiklausyti žurnalistų pokalbių davę Šiaulių pareigūnai ne tik neinformavo sekamųjų, bet ir bandė dar tai nuslėpti.
Vis labiau įsitikinu, kad prokurorams žulikai arčiau kūno už žurnalistus. Ir visus tuos, kurie teisėsaugos sistemoje mėgina atrasti teisę ir teisingumą. Šiaulių policijos ir politikų prieš rinkimus surengtą viešą šou apskundusios ir teismą laimėjusios bendrovės savininkai ir darbuotojai sulaukė nedviprasmiško dėmesio. Savivaldybėje kurpiami keršto planai, kaip organizuoti policijos reidus, kad rastų bent vieną pažeidimą, o policija ir prokurorai kabinasi prie stulpo.
Šviežias įvykis, kai mobiliojo telefono vagystę tirianti tyrėja po trijų mėnesių atkako į Savivaldybei nenusilenkusią įmonę ir pareikalavo vaizdo kamerų, stebinčių prekybos centrą, įrašo. Juostos saugomos du mėnesius, bet nežinia ko laukusi tyrėja Šiaulių miesto apylinkės prokuroro padedama ėmėsi operatyviai vykdyti teisingumą – bendrovės vadovai buvo nubausti už trukdymą teisingumui. Prokurorų sukurtas absurdas atskleidžiamas išteisinančiame Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendime – pareigūnai žinojo, kad neturi pagrindo bausti, bet vis tiek baudė. Baudė, nes reikia nubausti – parodyti, kas mieste šeimininkas.
Prieš keliolika metų nesuprasdavau, kodėl noriai kalbantys verslininkai keldavo vienintelę sąlygą – neskelbti jų pavardžių ir įmonių pavadinimų. Iš tiesų niekas nepasikeitė – net susidorojimo metodai netapo rafinuotesni.
Pareigūnų veiksmai ir dabar labai primena banditų siautėjimo laikus, kai ginkluoti policininkai stabdė automobilius ir atiminėjo krovinius, susidorodavo su konkurentais. Tik dabar policijai diriguoja ne nusikaltėliai (nors – ką gali žinoti), bet tampriai suaugę politiniai–finansiniai klanai, po kiekvienų rinkimų kaupiantys jėgas Savivaldybėje. Net ir patys politikai, turintys verslus, gerai jaučia, kad aktyvesnė veikla ūmai pritraukia ir tikrintojų dėmesį.
Jeigu policijos tyrėja tik po trijų mėnesių po nusikaltimo ateina ieškoti vaizdo įrašų, kai jų jau nebėra, kaip gali nukentėjęs pilietis tikėti teisėsauga? Duodu galvą nukirsti, kad tyrimą užvilkinusi ir įrodymus praradusi tyrėja net nebuvo pabarta už žioplumą. Tačiau prokuratūros vadovai puola ginti nekaltai piliečius nubaudusį prokurorą. Išteisinantį teismo sprendimą vyriausiojo prokuroro pavaduotoja vadina neteisėtu, ruošiasi skųsti ir giria nekaltus žmones persekiojantį pavaldinį. Smarkiajai prokurorei derėtų nutūpti ant žemės ir prisiminti, kad teisėjams taikomi aukštesnės prabos etiniai ir profesiniai reikalavimai. Sveika suturėti arklius ir atsargiau rinktis žodžius.
Policijos pareigūnas, prokuroras tapo sistemos įkaitu, sistemos, kuri išspjauna nesusipratėlius. Negaila prokurorų, palaužtais sparnais, išsukinėtomis kojomis, tapusių viešu pajuokos objektu ir perpuvusos sistemos ambasadoriais. Nes yra prokurorų, kurie nelenkia stuburo.
Dar visai neseniai skambėjo verslininko Leono Šniro byla. Įtakingo verslininko įmonėje nelegalių darbuotojų atėjusių ieškoti mokesčių inspektorių netrukus lėkė vaduoti tuntas ginkluotų policijos ekipažų. Vėliau įvykiai pasisuko tarsi nuvalkiotoje tragikomedijoje. Ant verslininko krūtinės užkabintas medalis už pasiekimus versle, visa Šiaulių miesto taryba viešais pareiškimais spragina teisėsaugą, kol pati prokuratūra ima žaisti su advokatais ir nušalina nuo bylos principingą prokurorą, užlaužusį uodegą verslininkui. Tik nepasisekė – pasitaikė ne mažiau principingas prokuroras, kuris pasiekė, kad vietinio klano ginamas L. Šniras būtų nuteistas. Nors nedaug trūko, kad pačiam prokurorui į asmeninę bylą būtų įsiūta drausminė nuobauda.
Esu tikras, kad tokio principingumo pristigo buvusio Šiaulių savivaldybės vadovo Genadijaus Mikšio darbelius nagrinėjusi prokurorė. Esu linkęs tikėti, kad sutartį savavališkai pakeitusio ir Savivaldybės padėtį pabloginusio buvusio Savivaldybės vadovo Genadijaus Mikšio veiksmuose Šiaulių apygardos prokurorė galimo nusikaltimo ar bent jau tarnybinio nusižengimo neįžvelgė ne dėl to, kad būtų teisinė beraštė, kaip galima būtų įžvelgti Generalinės prokuratūros nutarime. Jeigu ir teks eksmerui pavaikščioti po teismus, esu tikras, kad prokuratūra nepersistengs gindama viešąjį interesą, kaip jo negynė milijonus palaidojus būsimosiose Daušiškių kapinėse. Žuvis pūva nuo galvos, bet ko verta supuvusi žuvis sveika galva? Prokuratūrų vadovų rotacija reikšmingas žingsnis, bet – tik kompresas nabašninkui, iki uodegos supuvusiu kūnu.
