
Zita KATKIENĖ
Miesto medis – tokia jo dalia, jei tenka augti ne miške, ne parke. Jei miesto medžiui tenka augti šalia gatvės, šalia namo ar šalia apšvietimo stulpo – jam nėra kito likimo. Jo likimas – medžių genėtojo rankose. Jau dabar medžių genėtojai raitoja rankoves – pats laikas jų kirviams ir pjūklams įsisukti į medžių lajas, šakas, net kamienus.
Jei tu, miesto medi, keldamas šakas į dangų užstoji saulę, šviečiančią į miestiečio langus – lauk medkirčio kirvio. Tas žmogus tol mins Savivaldybės slenkstį, kol gaus leidimą retinti vešlią lają – kad tik jam saulės būtų daugiau.
Nepagailės miesto medžio Savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus specialistai ir tuo atveju, jei medžio šakos išaugo tiek, kad trukdo gatve važiuojančioms mašinoms. Ypač – autobusams, kurių veidrodėliai, atsitrenkę į medžių šakas, neduok Dieve, gali nukentėti. Ir jie, aplinkosaugininkai, teisūs, nes eismo saugumas daug svarbiau už miesto medį. Nepagailės medžio niekas ir tuo atveju, jei šakos arba šaknys – per arti pastato, apšvietimo stulpo. Pjaus medkirtys ne tik šakas, iškilusias virš laidų, gatvės žibintų. Tačiau dar liūdniau, kai šaknys ims kelti pamatus ar statinius – kirs medkirtys visą medį, net ir visiškai sveiką.
Tačiau bene svarbiausia tai, kad medžių genėtojas, į darbą einantis su kirviu ant peties, nebūtų nusiteikęs ir pamojuoti iš peties. Svarbiausia tai, kad jis suprastų, kad medis – kaip ir žmogus, jam ne tik skauda nukirstą šaką. Medis kaip ir žmogus gali ir atsitiesti, gali net ir sustiprėti, kai prie jo skausmo ir žaizdų prisiliečia išmananti ranka. Juk jei medžio šakos bus genimos iš apačios – kels medis puošnią lają aukštyn. Jei bus prikirpta medžio viršūnė – jis skleis šakas platyn, vešlyn. Svarbiausia tik, kad pjūvio žaizda neliktų atvira, kad būtų dezinfekuota. Net ir gražios šakos pradeda lūžti, kai netinkamai nugenėtą medį apninka puvinys.
Šį pavasarį Savivaldybės Aplinkos skyriaus specialistai jau išdalijo 184 leidimus genėti medžius. Ar ši miesto medžių armija sulauks tinkamos pagalbos, ar visi po to, kai medkirtys nugenės jų žemutines šakas arba viršūnę, vėl sužaliuos ir puoš miestą žaliuoju savo rūbu?
Pagaliau ir žmogus - ne kiekvienas medkirtys. Kitas taip pat yra tas, kuris užstoja saulę arba pastoja kelią... Ir tada jis, žmogus, tampa kito žmogaus-medkirčio taikiniu.
Ar daug šalia mūsų tokių, kurių šakas – norą siekti, polėkį ar svajonę sužlugdė kitas žmogus, „apkarpydamas“ jo siekius įžūlumu, arogancija, akiplėšiškumu. Ar mažai šalia mūsų tokių, iš kurių buvo net pavogtos idėjos, sumanymai, net pasisavintas konkretus darbas?
„Man reikės ir toliau gyventi“, - pasakė vienas žinomas miesto politikas, nusprendęs nebedalyvauti rinkimuose, paprašytas viešai papasakoti apie tai, kokias mintis paliko kelerių metų buvimas miesto valdžios rūmuose.
Nes prabilti reikėtų apie tuos, kurie kitų rankomis dirbo ir dirba visus „nešvarius“ darbus. Nes dirbančių savo rankomis – pernelyg mažai. Dauguma valdžios kėdėse sėdinčiųjų – tik marionetės, valdomos galingųjų, užsiauginusių nepasotinamus apetitus, praradusių moralę, pamiršusių žmogiškumą. Tai šie pakerpa šakas tų, kurie, eidami į politiką, svajojo dirbti miesto labui, žmonių gerovei. Deja – tarnauja dažnas tik keliems oligarchams, tenkinantiems savo užmojus ir vykdantiems savo nepasotinamus planus.
Išlikti politikoje tokiam, kuris netaps kito įrankiu – didžiulis menas ir jėga. Nes jis kaip ir miesto medis vietoj nukirstos žemutinės šakos, užsiaugino dar didesnę ir aukštesnę šaką viršūnėje... Deja, tokiu politikoje ilgai neišliekama, nes žmogaus nukirstos šakos – svajonės, viltys ir norai, nesulaukia „medkirčio“ pagalbos. Jos srūva krauju tol, kol žmogus palinksta ir tampa tik įrankiu galingojo rankose.
Deja, taip gyventi kitam patogu, nes atsiradusi galimybė patekti prie miesto lovio palaužia ir žmogaus sąžinę – už ilgesnį litą jis pasiryžta vykdyti visus norus, visas užgaidas. Ir jam jau nesvarbu, kad jo sąžinė – parduota, o reputacija – paminta po kojomis tų, kuriems tokie skrupulai net neegzistuoja.
Ne tik politikoje: kultūroje, švietimo srityje, net versle daug dažniau nuo žmogaus-medkirčio kenčia pirmiausia tas, kuris daug gabesnis, daug kūrybiškesnis, daug energingesnis už tą, kuriam šiandien reikia daugiau vietos po saule, kuriam reikia plačiau iškėtoti savąsias šakas ir giliau įleisti savąsias šaknis.
Deja, kiekvienu atveju pakėlę ranką prieš medį, skurdiname ne tik miesto žaliąjį rūbą – skurdiname ir savo dvasinį pasaulį. Nes medis visada reiškia daug daugiau, nei kamieno, šakų ir lapų ansamblis. Medis juk jungia dangų ir žemę, medis mums teikia prieglobstį ir pavėsį. Medžiui meldėsi mūsų protėviai, nes jiems jų galios buvo didesnės nei jo paties – žmogaus galios.
Tad ko netenkame, pakėlę ranką prieš žmogų?.. Deja, žmogaus vertė... net menkesnė už miesto medžio, kurio genėjimas patikėtas profesionalų rankoms. Žmogus šiandien ne tik luošinamas, jis ir žudomas už kelis litus. Arba vien tik už norą... likti doresniam ir geresniam.



