Mykolas DEIKUS
Kadangi neišvažiavau dirbti nei į Airiją, nei į Vokietiją valstybė man už tai atsidėkojo nuostabiu gyvenimu Durnių slėnyje.
Čia pinigai auga tiesiai ant medžių, o auksiniai rakteliai žvanga vietinių buratinų kišenėse. O valdžia elgiasi taip, kaip pridera elgtis su Durnių slėnio gyventojais. Štai jums keletas smagių vaizdelių iš Mūsų slėnio gyventojų kasdienybės.
Šiame slėnyje gyvenu linksmai, beveik kaip pasakoje apie Alisą kreivų veidrodžių karalystėje. Kiekvieną dieną iš televizoriaus, iš laikraščio lenda tuzinai buratinų (o kartais juos tiesiog stebiu savivaldos tarybos posėdžių salėje), kurie nori man kažką padovanoti. Dovanas mėgstu, imu jas kaire ir dešine, o kadangi nemuša – tai niekur ir nebėgu.
Taigi gyvendamas Durnių slėnyje įsitikinau – melavo sakiusieji, kad dovanų senelis seniai užvertė kanopas ir baltomis šlepetėmis šlitinėja pas Abraomą. Ne, jis dabar gyvena Mūsų slėnyje ir toliau sėkmingai tęsia savo profesinę karjerą.
Visai neseniai Dovanų senelis apsireiškė durpininkų pavidalu. Laikraštyje perskaičiau, kad danų valdoma durpių kasybos ir eksporto bendrovė „Rėkyva“ man pasiruošusi dovanoti kalną durpių. Ir jeigu suskubsiu, gal net mokėti nereikės.
Labai apsidžiaugiau, o po to nuliūdau - nepasisekė. Sunku man, nes daržas – petruška vazonike ant palangės, dar krapas. Šimtas metų tų durpių. Neturiu, kur dovanų dėti. O laimingieji, daržus ir sodus turintieji spjaudėsi, nes durpės labiau panašėjo į niekam nebetikusias atliekas praėjusios žiemos įšalo žemėje.
Bet smagiausia šioje istorijoje – ne tai. Danai mums padovanojo mūsų nacionalinį turtą. Tą, užsistovėjusį, kurį patiems galbūt ir neapsimokėjo išvežti, o mes jiems už tai liekame dėkingi iki grabo lentos.
Dėkingų durnių slėnyje įmanomi dar ne tokie stebuklai. Valstybės auditoriai prieš porą metų užtrimitavo, kad durpininkai nacionalinį turtą užsienyje brangiai traiško, o mūsų valstybės biudžetui pelus palieka. Iki pusės lito už kubinį metrą, kuris parduotuvėje parduodamas už porą šimtų kartų didesnę kainą. Ir ką? Apinkosaugos šimėnai ir komskių kovotojai su korupcija – nė kriukt. Bet apie kriuksių dovanas – atskira kalba.
Gera gyventi durnių slėnyje – čia viskas dykai. Danų kiaulidžių trąšos Pakruojo rajone, Šiaulėnuose, ar ant Maironio apdainuotą Dubysą maitinančios Grįžuvos kranto, kur Tytuvėnų pušynai daniškomis kiaulėmis žviegia. Prašom, tik nepamirškite pasakyti ačiū. Čia, Durnių slėnyje, gyventojai – labai mandagūs ir tolerantiški. Nekenčia žydų, čigonų ir lenkų, bet visi, kas vakariau, kaip iš tos patarlės: sisioja ant galvos, o sako – Dievo rasa krenta.
Tolerantiškame Durnių slėnyje – labai saugu gyventi. Ypač policininkams ir jų vadovams. Vieniems – apartamentuose per du aukštus, kitiems – už moteriškių sijonų. Šią savaitę daugiavaikė motina apsaugojo porą neperšaunamomis liemenėmis vilkinčių angelų sargų – savo kūnu surinko jiems skirtas kulkas. Nes, kol vadai rūpinasi asmeniniais apartamentais, inspektuoja barus ir politikuoja, žulikai miestą pavertė Šiaurės Lietuvos Čikaga.
Durnių slėnio gyventojai ne tik saugo savo policiją, bet ir – trumpos atminties savininkai. Todėl buratinai iš dešinės kas trečiam ar ketvirtam dovanojo bedarbio pašalpą. Antra tiek Vokietijos statybas papildys, kai susigiedoję buratinai iš kairės ir dešinės progresiniais mokesčiais valstybei dovanos iki šiol nematytą viduriniąją klasę. Todėl nepykite, mielieji, kad televizorius rodo sukčius.
Ne Kubilius su kompanija balsavo už naktinį mokesčių perversmą, o visi, kas ėjome ar nėjome į rinkimus. Bet dovanotam arkliui į dantis niekas neduoda, nes Durnių slėnio gyventojai nuo baudžiavos laikų myli savo poną. Todėl, nors pykome, protestavome, piketavome, bet vėl ketveriems metams jau patys pasidovanojome Daušiškių kapinių koaliciją.
Žodžiu, kaip anoj dainoj: Durnių slėnis – nuostabiai linksma šalis. Tik jau be poetų. Nes tie išsiugdė humoro jausmą.
