Romualdas BALIUTAVIČIUS

Sakykite, ką norite, bet daug kas priklauso ne tiek nuo situacijos, kiek nuo mūsų sąmonės nusiteikimo – požiūrio į aplinkybes, kuriose atsidūrėme.

 Ir tai sumąsčiau ne aš, bet žydų kilmės austrų psichiatras B. Franklis, kuriam savo laiku nepasisekė: pakliuvo į koncentracijos stovyklą. Kai naciai išžudė artimuosius, šis nevilties, bado ir sunkaus darbo kamuojamas žmogus suprato, kad negali pakeisti aplinkybių, tačiau gali keisti savo požiūrį jas... Ir tai padėjo ne tik išlikti, bet ir išsaugoti psichiką. Vėliau apie tai jis parašė knygą.

Ir katastrofų tyrėjai pripažįsta, jog, tarkime, nuskendus laivui daugiausia šansų išlikti gyvi ant pripučiamo plausto turi ne bicepsus ar tricepsus užsiauginę žaliūkai, bet stipresni savo dvasia žmonės.

Dvasia, sąmonė... Tame slypi atsakas ir į daugelį nūdienos problemų. Štai daug šnekama apie eismo chuliganus. Bet prie kiekvieno medžio nepaguldysi policininko su greičio matuokliu. Sušals, pavargs, apsineš kelio dulkėmis... Žiūrėk, dar koks prošal bėgantis šunelis medžio stuobriu palaikys... Bėda, jog „drakoniškų” priemonių efektyvumas gana ribotas. Vadinasi, viskas susiveda į žmogaus sąmonę. Ir jeigu nėra „failo” leidžiančio suvokti, jog greitai važinėti nesaugu, tai visa kita duos tik trumpalaikį efektą.

Imkime plačiau. Štai stebimės, kodėl šiaip jau gražius lozungus iš prancūzų revoliucijos pasiskolinęs bolševizmas (laisvė, lygybė, brolybė!), žmonijai atnešė šitiek kančių? Leninas ir jo pasekėjai užsimojo sukurti „pasaulį naują”, tačiau koją pakišo jų kalėjimuose bei pogrindyje įgyti elgesio modeliai, savotiškos elgesio paradigmos: paranojiškas nepasitikėjimas dargi savo bendrininkais, lipimas per konkurentų galvas, totalinė sekimo sistema, kitaminčių bei oponentų persekiojimai ir žudymas, vergiškas paklusnumas vadams (partijai), pataikavimas stipriesiems, nuolatinė baimė, skurdas. Visa tai buvo perkelta į valstybės gyvenimą. Jei geriau įsižiūrėtume, ano meto visuomenėje rastume kalėjimo kastas, iškreiptus santykius, prisitaikėliškumą ir kitus „zonos” dalykus. Būsi paklusnus – gausi maisto davinį, kad badu nemirtumei, kitaip - supūsi karceryje. Paradoksas: žmogų iškėlus į Visatos centrą atskiras individas tapo niekas, bevertis, kurį panorėjus bet kada galima pašalinti. 

Atgauti Nepriklausomybę pasirodė kur kas paprasčiau negu vėliau pakeisti savo sąmonę ir gyventi jau nebe kaip vergui, bet kaip dera laisvos visuomenės piliečiui. Pažiūrėkime, kas mus valdo? Dieve, šventas! Štai viena iš partijų (kurių Lietuvoje jau per 40!) dažnai pasisakanti už teisingumą, tvarką ir panašius dalykus, savo gretose, praėjusių metų duomenimis, jungia daugiausia teistų asmenų... Belieka tikėtis, jog kukuodami cypėje anie padarė išvadas ir „pasitaisė”. Kita vertus, yra teigiančių, jog kalėjimas žmogų tik sugadina...

Atsigręžkime, kas jie, dabar save išdidžiai vadinantys verslininkais? (Žinoma, nekalbu apie visus ir malonių išimčių vis dar pasitaiko).

1990-aisiais atgavę laisvę daugelis nežinojome, ką su ja daryti ir kaip toliau elgtis? Niekas šito nemokė. Panašiai nutrūkęs šuva nedrįsta eiti toliau negu leidžia jo įsivaizduojama grandinė... Apsukresni bendrapiliečiai netruko pasinaudoti: pusvelčiui supirkinėjo mūsų investicinius čekius, lindo per įstatymų spragas, naudojosi pažintimis... Pagaliau investavo sukauptą ar prisivogtą turtą ir... Dabar jie verslininkai, uabų savininkai, darbdaviai ir visokie kitokie. „Viską uždirbau štai šitomis pūslėtomis savo rankomis”, - rodo vienas aukso žiedais papuoštas bei importiniais kremais dvelkiančias, išpuoselėtas savo rankeles. O visi kiti, deja, baudžiauninkai ir „runkeliai”. Darbo jėga. Priemonė krauti turtams, ne daugiau. Žinoma, blogybė yra ne ta, kad kažkas turtingas, bet kad sąmonės vystymasis mažiausiai keliais šviesmečiais atsilieka nuo kasdienių poelgių. Nebelieka vietos atjautai, supratimui, labdarai... Apsaugok, Doleri, nuo tokių dalykų! Man reikia dar vieno „Aston Martin” markės automobilio, be to dar reikia kito, išore didžiulį viešą tualetą primenančio namo draustinyje ir, žinoma, pinigų, pinigų... O lengviausia jų gauti nugręžiant iš savo dirbančiųjų. Eureka! O kad jo įmonėje dirbanti moterytė suka galvą, kaip 2 litus padalinti trims savo vaikams, kad tie pavalgytų mokykloje pietus – didelio čia daikto! Jei nepatinka, tegul kuria savo verslą! Kokie žmonės: vien pinigai jiems galvoje!

 

Teko girdėti apie vieną netradicinės religijos pasekėją, verslininką, laikantį save pačiu krikščioniškiausiu „krikščioniu”. Atrodytų, jeigu žmogus gyvena pagal 10 Dievo įsakymų, pats gyvenimas turėtų tai liudyti. Tačiau... anas taip mylėjo bei rūpinosi savo darbuotojais, jog po pusės metų iš didelės meilės kai kuriuos išspirdavo lauk, kad nereikėtų mokėti atostoginių, kompensacijų, išleisti motinystės atostogų ar pan. O jų vietoje už minimalų atlygį priimdavo kitus. Paplokime neaprėpiamai verslininko fantazijai! Tik, va, klausimas, kam tarnaujama? Dekalogo autoriui ar iliuzijai - savo paties susikurtam stabui: kišeniniam, egoistinius savininko įgeidžius tenkinančiam dievukui?..

Dažnai paaimanuojame, jog valdžioje - vagys, o verslininkai - godūs pinigams ir nė su kuo nesiskaito... Tačiau kitaip ir nebus. Pakeisti jų mąstymą - ne žmogaus galiose. Ką daryti? Pradėkime nuo savęs. Jeigu bręsime kaip asmenybės ir jausime atsakomybę, už kokius kandidatus į Seimą ar į Miesto tarybą balsuojame, jeigu nesąžiningi verslininkai net už gerą atlygį negalės „prisišaukti” doro, darbštaus, sumanaus specialisto - kažkas tikrai turės keistis. Ir galima tik pritarti minčiai, jog „blogiui tarpti reikia visai nedaug: kad geri žmonės nieko nedarytų”...