Zita KATKIENĖ
Tikras šeimininkas yra tas, kuris puikiai šeimininkauja savo kieme, savo namuose. Iš jo patirties gali mokytis ir ekonomistai, ir buhalteriai, ir vadybininkai bei visi kiti, kuriems rūpi gyventi taupiai, nešvaistyti į kairę ir dešinę... O svarbiausia tai, kad taip gyvenantis žmogus ir savo gyvenimą sukuria visavertį, gražesnį, paprastesnį.
Dažnas žmogus taip nori jaustis savo kieme. Deja, kai nesi jo šeimininkas ir priklausai nuo miesto valdžios sprendimų, sunku ne tik priimti sprendimus, bet ir suvokti, kodėl tvarkomasi taip, lyg milijonai kišenes draskytų.
Taip ir galvoja apie miesto valdžią Tilžės gatvės gyventojai, kuriems kasdien tenka ne tik vaikščioti, bet ir pro langus matyti čia prasidėjusias statybas Šiaulių katedros pašonėje. Prieš dvi savaites iki statybų pradžios žmonės matė šioje gatvėje triūsiančius plytelių klojėjus. Išdėliotos šaligatvio plytelės ir borteliai džiugino Tilžės gatvės gyventojus, nes jie ir jaučiasi gyvenantys gražiau ir patogiau, kai kelias į namus tvarkingas ir tiesus. Nors ir ne patys šaligatvį susitvarkė, nors ir ne patys skaičiavo, kiek tų plytelių reikėjo pirkti ir kiek statybininkų darbas kainuos. Bet kaip tai ne patys, kai viskas padaryta už mokesčių mokėtojų pinigus? Šiaulietė, paskambinusi į redakciją, negalėjusi patikėti, kad gali vykti tokie dalykai vidury baltos dienos, kai nereikia nei skaičiuoti, nei taupyti, nei galvoti, kas daroma ir kam daroma.
Jei žmogus savo kieme klotų plyteles, nekyla abejonių, jis pagalvotų, kurioje vietoje jas klos, puikiai žinos, kokius dar darbus kieme vykdys, nes taupys ir laiką, ir pinigus.
„Dingo prieš dvi savaites paklotos plytelės“, - stebisi Tilžės gatvės gyventoja, apėjusi ratais statybas ir įžiūrėjusi tik miesto turto pėdsakus, kuriuos taip pat netrukus nuplovė lietus.
Išgaravusios plytelės sukėlė aplinkiniams gyventojams šoką. Ir ne tik dėl to, kad pinigai plytelėms išleisti, kad dingo jos it koks kamparas, pasklindantis ore ir nepaliekantis jokio pėdsako. Deja, plytelė – ne kamparas. Yra dar tvarkos sergėtojai mūsų visuomenėje, gyvenantys taip pat iš mokesčių mokėtojų pinigų, tad ir turėtų būti suinteresuoti, kad tos plytelės nepradingtų, bet pasibaigus kurijos statybai vėl būtų sugrąžintos į vietą.
Labiausiai baugina tai, kad tenka būti liudininku akivaizdaus neūkiškumo, kuris taip pat gali būti prilyginamas nusikaltimui. Nes kalbama ir apie miesto biudžeto švaistymą. Apie dešimties žmonių brigadą, prieš dvi savaites klojusią plyteles, kuri juk dirbo ne veltui – žmonėms buvo mokami pinigai.
Dar keisčiau, kad tie, kurie organizavo tų plytelių klojimą, net „nežinojo“, kad už dviejų savaičių čia prasidės kurijos statyba ir tos plytelės bus plėšiamos lauk. Ar nors vienas tikras ūkininkas, tikras namų šeimininkas taip pasielgs? Ar nors vienas normalus žmogus darys darbą ir mokės pinigus, nors po kelių savaičių jau to niekam nebereikia?
Todėl ir nesitiki, kad nežinojo. Žinojo ir puikiai suprato, ką daro. Tik nepagalvojo, kad kažkas pastebės, pasidomės, kad ieškos tų plytelių, kurios jau galėjo iškeliauti ne tik į kieno nors privatų kiemą, sodą ar sodybą... Nes tokie dalykai tikrai planuojami ir skaičiuojami tų, kurie rūpinasi statybomis, kurie yra užsakovai, rangovai, vykdytojai... Didelis būrys atsakingų it varnų stoja prie darbo, kurį dirbant yra galimybė „plauti“ pinigus. Ir ne tik grynaisiais, bet ir plytelių, vėliau – plytų, cemento, dažų, keramikos plytelių pavidalu... Juk vykstant statyboms daug lengviau paimti statybines medžiagas nei grynuosius...
Kas dabar žino, kiek kiemų bus sutvarkyta, butų ar namų suremontuota (o gal net ir pastatyta) tuo metu, kai vyks statybos, kai miesto gyventojai piketuos ir rūpinsis, kad tuo metu, kai prasidėjo statybos miesto katedros pašonėje, miestas pradėjo skęsti dulkėse...
Deja, tos dulkės graužia ne tik akis, bet ir širdį. Nes tai – nepasitikėjimo dulkės, kylančios, deja, ne be pagrindo.
Dar apmaudžiau, kad nepasitikėjimo dulkės gula ne tik ant valdžios namų, kurie nuolat daužomi ir skaldomi melo ir apgaulės ietimis bei kalavijais. Šį kartą nepasitikėjimo dulkių debesis pakilo virš žmonių maldos ir tikėjimo šventovės – bažnyčios. Žmonės piktinasi net ir tuo, kad bažnyčios statomos, nors einančių į jas tikrai nedaugėja. Štai Lieporių rajono gyventojai pasakė aiškią savo nuomonę – jie nenori bažnyčios savo rajone. Bet vis tiek paliktas visuomeninės paskirties sklypas rengiant kvartalo detalųjį planą – esą gal žmonės persigalvos. Nors galvoti jiems juk nėra ko: prieš keletą metų iškilę didžiuliai maldos namai Gegužių gatvėje – ranka pasiekiami.
Tad niekas ir nenustebs, jeigu staiga, po vienos nakties, Lieporių rajone esančiame visuomenės paskirties sklype lyg niekur nieko bus išdėliotos plytelės. Vėliau jos bus išimtos... Ir tada prasidės statybos, kurios skleidžiamos dulkės įsisės ir į akis, ir į širdis...
