Romualdas BALIUTAVIČIUS

Prisėskite kada nors bulvare ir įsižiūrėkite į praeivių veidus. Atrodo, kad dažną iš  jų slegia viso pasaulio sielvartas. 

Tokie nelaimingi, liūdni arba pikti. Atrodo, vienu metu žingsniuoja daugybė nežinomo liaudies menininko išdrožtų rūpintojėlių, palinkusių po nematoma našta. Nes Lietuvoje taip įprasta: geriau gyveni ar prasčiau, bet, dažno įsitikinimu, linksmą veidą rodyti viešai - nepadoru. Kaip ir niekuo nepridengtą užpakalį. O gal tiesiog pamirštama mąstyti pozityviai, apie tai, kas gera ir gražu? Juk kitas nerimauja dėl bėdų, kurios jį ištiks po mėnesio, po metų ar po dviejų, tačiau dažniausiai taip ir neištinka. O juodos mintys netrunka palikti veide savo atspaudą. Taigi nuo šiol mokysiuosi mąstyti tik pozityviai, kad ir kas nutiktų – pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs!

Vakare televizorius gąsdino Didžiojo hadronų kolaiderio keliamu pavojumi. 9 milijardus kainavęs projektas, esą gali sunaikinti planetą. Jeigu eksperimentas taps nevaldomas, susidariusi juodoji skylė (nepaprastai tankus materijos darinys) pirmiau įsiurbs Europos dalį, o paskui ir visą planetą. Atsidurtume skylėje tikrąja to žodžio prasme, ten, iš kur net šviesos spinduliai nepajėgia ištrūkti. Spėjama, kad lekiančiam „į skylę” žmogui laikas teka kitaip, jis tarytum sustoja ir procesas tęsiasi be galo. Šiurpokas vaizdelis? Bet mąstykime pozityviai! Galbūt tai galimybė pažvelgti amžinybei į akis? Įsivaizduokime, kad katastrofa įvyko per išeigines. Jeigu laikas sustoja, vadinasi, visas tolesnis gyvenimas bus vienas, ilgas, nesibaigiantis savaitgalis! Neblogai. O jeigu tai įvyks algų mokėjimo diena? Taigi... Žinoma, būtų ir tokių, kuriuos globalinė katastrofa užkluptų ne savo lovoje, galbūt su „Mis kaimynė” pašonėje. Tik jiems labai pavydėti nederėtų: perspektyva visą amžinybę praleisti su ta pačia „mise” bet kokiam donžuanui „nuneštų stogą”. Tačiau mąstykime pozityviai: gal taip ir nenutiks? Mokslininkai teigia, jog Didysis hadronų kolaideris Šveicarijoje yra visiškai saugus, panašiai kaip Fukušimos atominė elektrinė Japonijoje. 

Perjungiau kanalą. Nežinoma „žvaigždelė” dainavo dainą be turinio. Apie vasarą - meilės pasaką, jūrą, liūdesį, dingimus ir sugrįžimus. Sakoma, jog gero solisto balsas apima kelias oktavas, tai šitas balsas apėmė geriausiu atveju tik dvi gretimas natas. „Bu-bū bu-bu-bū!” - ūbavo jis į taktą kalančiam bumsui. Bet reikia mąstyti pozityviai: tegul! Jaunas dar. Viskas priešaky. Prabėgs kelios dešimtys metų, žiūrėk, ir išmoks dainuoti! Kokios problemos, ponai?

Reklama. O kaip anksčiau aš jos nemėgau! Kol nepamačiau pozityviosios reklamos pusės. Per tas 8-10 minučių galima nueiti užsikaisti arbatos arba, prisiminus, paskambinti draugui, prisėdus ant klozeto pamąstyti kur link ritasi pasaulis. Visa tai duoda mums reklama! O paskui galima toliau žiūrėti filmą arba mėgstamą laidą nieko nepraradus. Argi ne puiku?

Tarkime prekybos tinklas reklamuoja savo akcijines prekes, paprastai tas, kurioms baigiasi garantinis laikas arba kurias dėl pernelyg aukštų kainų mažai kas perka. Šitokius priverstinius prekeivių gestus būtinai lydi koks nors garsus moto (jeigu mirti, tai su muzika), kaip antai: „Mes rūpinamės jūsų piniginės turiniu!” arba „Žemos kainos – jums visų svarbiausia!” Kur gi ne! Bet mąstykime pozityviai: kodėl viso to nepriėmus kaip savotiško žaidimo? Na, tegul džiaugiasi anojo prekybos tinklo rinkodaros skyrius! Tegul sau galvoja, kad apgavo! Argi gaila? Juk prekybos ir verslo pasaulyje tikras džiaugsmas toks retas svečias – kaip gegutės kukavimas per Kalėdas. Tik tada, kai pavyksta „išdurti” kitą. O žinodami, jog kažkam suteikėme šitiek tyro džiaugsmo, ir patys žymiai geriau jausimės!

Vis dėlto rytą manęs laukė pirmas rimtesnis egzaminas. Eidamas link kieme paliktos mašinos pamačiau kaimynę Juzefą. Juzė apie visus žinojo viską: kas ir ką darė, ką sakė, ką parsinešė iš gretimos krautuvės, kas iš jos kaimynų vakar paršlitiniavo girtas, su kuo ir kada. Be to, Juzė nuolat vaikščiojo tokiu paniurusiu veidu, kad pirmąkart ją pamatęs pagalvotumei: štai moteris, kurios sūnus, greičiausiai, prasigėrė, dukra tapo prostitute ir narkomane, vyras nuo jos pabėgo į Ispaniją apelsinų skinti, o antstoliai areštavo turtą. Iš veido – vaikščiojanti nelaimė. Tipiška lietuvė. Jokios moterį puošiančios šypsenos. Jokios gyvenimo džiaugsmo kibirkštėlės. Mudu paprastai vienas kito nesveikindavome. Taip jau istoriškai susiklostė... Tačiau tą gražų rytą nutariau jog gana – pats laikas pademonstruoti kitokį – pozityvų požiūrį į aplinkinius!

Pirmiausia pasisveikinau ir pasakiau, jog džiaugiuosi ją matydamas. Juzės akys atrodė iššoks iš akiduobių! Ji įsistebeilijo į mane netardama nė žodžio. Aš gi tęsiau pokalbį. Kadangi apkalbėti kaimynų nebūčiau galėjęs net ir labai norėdamas (beveik nieko apie juos nežinau), tad pradėjau kiek kitokią, labiau intelektualią šneką:

- Tokia graži diena... Girdėjote, kaip tyčia Šveicarijoje po remonto vėl paleistas hadronų kolaideris? Tai va, yra manančių, jeigu procesas taps nevaldomas visi atsidursime juodojoje skylėje. Ir jūs, ir aš, ir viskas aplinkui - stačia galva nertume į juodąją skylę. Kaip jums tokia perspektyva, a? Hadronų kolaideris?

- Jedrionyj kolaider... - pratarė Juzė iš netikėtumo ant žemės pasidėdama vonelę su skalbiniais. Jos burna taip ir liko prasivėrusi, ir be jokio kolaiderio. Dabar į mane žvelgė kolūkio agronomas, ant reto, savo išpuoselėto augalo išvydęs ropinėjantį kolorado vabalą. Supratau - nepaisant viso pozityvo, diskusijos nebus. Tada nužingsniavau prie mašinos. Išvažiuodamas iš kiemo galinio vaizdo veidrodėlyje mačiau žvilgsniu palydinčią kaimynę. Ji tikriausiai galvojo, kad aš priekabiavau. Primityviai ir chamiškai, kaip ir daugelis vyrų. O gal dar net ir seksualiai?..