Mykolas DEIKUS

Nei buvęs Šiaulių meras Genadijus Mikšys, nei dabartinis meras Justinas Sartauskas, nei kitos miestą valdžiusios pilkybės nekalti, kad po kiekvienų rinkimų sėdime prie tos pačios suskilusios geldos. Juk žmonės nekalti, kad jiems Dievas kažko pagailėjo – talentų, išminties ar dar ko.

 

Lietuvoje nesiseka sukurti viduriniosios klasės, užtat vidutinybių klasė kaip niekad išgausėjusi ir suvešėjusi. Valstybę valdo ne kairieji, ne dešinieji ir net ne Kubilius su Grybauskaite, o pilka, atkakli ir galinga Vidutinybė. Be talento, be iniciatyvos ir sugebėjimų, tačiau vieninga su kitomis vidutinybėmis ir nekenčiantis visų, kurie kopūstų lauke bando užaugti didesni. Darbe, politikoje, šeimoje, gatvėje.

Idiotai, pilnatiniai – tai aktyvūs visuomenininkai. Karjeristai, viršininko subinlaižos – tai darbuotojai, darantys daugiau, net jeigu už tai ir nesumoka. Keisti ir pavojingi žmonės. Todėl ir nereikalingi. Su tokiu maišo cemento nepavogsi, darbo metu brendžiuko nepalaksi. O blogiausia tai, kad tokie dar ir mato, kai kolegos „dūrą stumia“, kai valdžiažmogiai dinderį muša arba makaronus kabina.

Paradoksas, bet vidutinybės dažniausiai randa kelius ir į rinkėjų, ir į darbdavių smegenis. Prieš keletą dienų kalbėjausi su jaunu politiku, kuris kategoriškai pareiškė rinkėjams nemeluosiąs. Geras žmogus, bet pasmerktas būti autsaideriu. Vidutinybė visuomet žino kaip elgtis, kas ir ką nori išgirsti. Bet ji dėl to nekalta – tiesiog patenkina klausytojo ar žiūrovo poreikį. Kaip televizija, kiek bebūtų keikiama, - bet miela, geidžiama ir laukiama kaip artimiausias šeimos narys.  

Pažįstu daugybę gerų žmonių, kuriems neišlaikė nervai ir jie tapo padoriais piliečiais - vidutiniokais. O tie, kurie spardėsi, išėjo iš politikos ar darbo savo noru arba buvo išmesti kaip musė iš batvinių. Kitas dar kapanojasi tarp burokėlių ir laurų lapų. Kol kas.

Atmintin įstrigo pokalbis su vienu bankininku apie ekonomistę Margaritą Starkevičiūtę. Akivaizdžiai kažkam dirba, tik nežinome kam – prisipažino ir pridūrė, kad ekonomistės kritika iš esmės teisinga. Bet vis tiek, anot to bankininko, kažkam dirbanti. Savaime suprantama - juk žmogus negali tiesiog kalbėti tiesą į akis. Vidutinybės niekada atvirai nekalba ir visuomet pačios kam nors tarnauja. Dažniausiai – savo baimėms ir menkutės sielos įnoriams. Vidutinybės organiškai bijo, kad paaiškės jų paslaptis, o nuolatinė baimė gimdo dar stipresnę neapykantą vadinamiesiems išsišokėliams.

Jeigu nori mušti – pagalys visuomet atsiras. Gandai, apkalbos – tai vidutinybių ginklas. Melas ir manipuliavimas faktais – darbo įnagis. Vidutinybės net kovoti nemoka garbingai – trūksta fantazijos. Reikia žmogaus, o etiketę prisiūsime – idioto, ligonio ar šiaip sau „durnelio“. Tai jų ideologinio karo moto. 

Nėra teisinga kaltinti praėjusį laikmetį dėl žmogiškų ydų, nes ir aname laikmetyje daugybė tautiečių nepardavė sąžinės. Tačiau nepaneigsi, kad giliai tautos savastin įsėdo labai žmogiška lygiavos (labiau patinka rusiškas terminas „uravnilovka“) idėja. Skirtingai nei krikščioniškoje mąstysenoje, lygiava tapo pilkų, ribotų gabumų, tinginių ir veltėdžių religija. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad tai sovietmečio problema. Antai efektyvesnio darbo praėjusio amžiaus pradžioje JAV ieškojusios vadybos mokyklos susidūrė su rimta jėga – profsąjungomis, kurios ir dabar Lietuvoje gina ne iniciatyvą dirbti ir užsidirbti, o vegetuojančią vidutiniokų masę. Gal dėl to profesiniai susivienijimai Lietuvoje ir  nėra populiarūs, kadangi net dažnas tokio susivienijimo vadovas – elementarus slunkius. Kol „Šiaulių naujienų“ žurnalistai neprabilo apie Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisarui įrenginėjamus apartamentus, pareigūnų profsąjunga svaigo nuo klounados su basais  pareigūnais ant gruodo euforijos. Dabartiniai susirūpinimai, raštai įvairioms institucijoms – pasakos, kurios sekamos nepilnametėms blondinėms. Būkime biedni, bet teisingi – ne išimtis ir žurnalistų profesinė sąjunga, per metus surengianti baliuką ir svaidanti griežtus pareiškimus, kad Vengrijoje įkurta inspekcija, varžanti žodžio laisvę. Ant kiekvieno Lietuvos žurnalisto galvos sėdi mažiausiai trys prievaizdai, kurie be teismo skelbia kaltu arba išteisina. Priklausomai nuo to, kuria koja iš lovos išlipo, tačiau mums labiau rūpi vengrų teisė gauti tikslią informaciją apie jų valdžiažmogius.

Tai štai – išėjo toks labai keistas komentaras. Beje, jeigu ką – dabar pilnatis...