Romualdas BALIUTAVIČIUS
Mero būta stambaus, ūsuoto, didingos eisenos, kuriai, be viso ko, savito žavesio teikė ir jo tamsus apdaras – tiesiog traukė aplinkinių žvilgsnius. Meras neturėjo ant kaklo jokių jo padėtį pabrėžiančių grandinių ar grandinėlių. Dar daugiau – jis viso to baisiai nemėgo.
Galima sakyti – nekentė, kadangi nereikalingi nors ir brangūs atributai labai varžė jokių pančių nepripažįstančią jo prigimtį.
Mero pirmtakas, daugelio nuomone, buvo nepikta būtybė, tačiau labai tingi ir neryžtinga. Pamatęs kur gatvėje šiukšlių krūvą, ją apeidavo nekreipdamas nė mažiausio dėmesio, o grįžęs dažnai visą popietę snausdavo prie stalo ir pašokdavo tik netyčia kam nors pravėrus duris arba suskambus telefonui. Tačiau, kaip buvo, kaip nebuvo, jis jau praeitis, o apie buvusius blogai šnekėti – prasto tono požymis...
Išsirinkti naująjį Merą buvo ne taip jau lengva. Taryboje svarstėme bei siūlėme įvairius variantus – kiekvienas pagal savo supratimą, skonį ir savąjį sugedimo laipsnį. Moteriškajai tarybos daliai labiau svarbi buvo išvaizda, o vyrus labiau domino dalykinės kandidato savybės ir kiti aspektai. Ne paskutinėje vietoje buvo pretendento fizinė būklė, dargi atletiškumas, polinkis judėti, įpročiai laikytis švaros bei tvarkos plačiąja prasme, nes kitaip aplinkiniams būtų nemažai vargo. Ne paslaptis, kad ankstesnis meras dažnai tualete palikdavo savo ekskrementus nenuplovęs vandeniu ir lyg niekur nieko išeidavo, matyt, tikėdamasis, kad už jį tai atliks kažkas kitas. Tačiau apie buvusį blogai nekalbėkime – juk nėra tobulo nė vieno...
Aš, kaip nuolat pirmininkaujantis tarybos posėdžiuose, ne kartą primindavau, pabrėždamas, jog siūlydami ir ieškodami visiems priimtino kandidato, turime neatitrūkti nuo realybės – kandidatas juk ne kažkokia iš Kosmoso atklydusi būtybė, kad vienodai gerai protautų ir tvarkytųsi, bendrautų su aplinkiniais ir stebintų juos savo jėga bei vikrumu... Tiesą pasakius, Meras – daugiau simbolinė figūra. Kitaip tariant, niekas ir nepastebėtų, jeigu kelias dienas Meras išeitų „pagastroliuoti”... Tačiau taip jau įpratome, kad turi būti kažkas, į kurį galima bet kada kreiptis ir, kuris tave supranta labiau negu kiti aplinkiniai...
Simona pareiškė, kad jai svarbu kandidato amžius, girdi, kuo jaunesnis, tuo geriau. Tokie jos samprotavimai labai nenustebino: žinau, kas galvoje jaunoms, neseniai aukštuosius mokslus baigusioms panelėms... Todėl pasakiau, kad pernelyg žavėtis jaunomis kandidatūromis nederėtų, nes tokiems dažnai trūksta tam tikrų būtinų įgūdžių, kurie įgyjami laikui bėgant, dėl ko kentėtume mes visi.
Gediminas tvirtino, kad dirbti su Meru jam tikrai nereikės, todėl jį kur kas labiau domina, kaip jis praleidžia laisvalaikį? Ar mėgsta žuvį? Kepsnius? O maudynes? Ar daug laiko praleidžia vaikščiodamas gryname ore? Panašu, Gediminas ieškojo sau kompanjono savaitgalio išvykoms. Žinoma, tame nieko ydingo arba smerktino...
Mantas paprieštaravo. Girdi, nors Merą reikia mylėti ir gerbti, tačiau būtina išlaikyti tam tikrą sveiką atstumą. Kaip ne kaip, jis – Meras, o mes tik jo aplinkos žmonės. Todėl neužsimiršti bei išlaikyti atstumą, esą, „ne tik sveika, bet ir naudinga”.
Gediminas tai suprato kaip užuominą ir puolė žodžiais savąjį oponentą. Kol aistros neįsismarkavo, teko įsikišti man ir, kaip pirmininkaujančiam. Jeigu ne sutaikyti, tai bent nutildyti įsikarščiavusius diskutuotojus.
Po ilgų svarstymų ir abejonių, konsultacijų ir diskusijų vieną dieną pagaliau pasirodė jis, naujasis, ilgai lauktasis mūsų Meras.
Simona ir iškart liko sužavėta jo kiek arogantiška laikysena ir skvarbiu rudų akių žvilgsniu. Atrodė, jis viską puikiai žino ir supranta kiekvieną tavo mintį, dar nė nepradėjus kalbėti (gera savybė sukiojantis kolektyve!) Matilda lyg tarp kito vis trynėsi aplinkui ir, kaip man pasirodė, gaudė nuo mero sklindančius kvapus, bandydama apie jį susidaryti savo ypatingą nuomonę.
„Įdomu, ką jis labiausiai mėgsta? Sakoma, iš to galima daug ką sužinoti ir apie patį subjektą...” - pašnibždomis pasiteiravo Mantas, viena akimi stebėdamas Mero reakciją.
„Rytą jis labai noriai suvalgė dvi dešreles – be garstyčių, be duonos, be kečupo, daržovių ir jokių kitų priedų”, - taip pat pašnibždomis atsakė Simona.
Meras tuo metu pro praviras duris nužingsniavo į patalpą, kurioje jam teks daugiausia praleisti laiko, trumpai žvilgtelėjo per langą į gatvę ir, grįžęs, prisišliejo prie krėslo. Kurį laiką jis dairėsi ir tylėdamas vertino naują aplinką. Paskui Mero kūnas atsipalaidavo ir, susmukęs į krėslą, jis įsispoksojo į mus...
Minutė, kita... Žiūrėjome ir mes tol, kol tyla tapo nebejauki.
„Ką gi, sveikas atvykęs, Mere, - tariau jam, nes reikėjo kažką pasakyti ir pradėti formuoti santykius, nuo kurių priklausė ne vien mano, bet ir visų likusiųjų gerovė bei ramybė. - Gal kas atneštumėte vandens – diena labai šilta. Ar norėtumėte šalto vandens?”
Meras tik atsainiai žvilgtelėjo.
„Žino savo vertę, šiknius”, - pagalvojau.
„Neprisigerinsi”, - konstatavo Gediminas ir, kaip man pasirodė, truputį piktdžiugiškai.
„Tikiuosi, kad šitas bent jau neterš tualete, - į ausį prunkštelėjo Mantas.
„Beje, o kodėl mes jį vadiname Meru? - suabejojo Simona. - Anas buvo Meras, šitas irgi Meras... Painu kažkaip. Kodėl ne Burmistras, ne Vachmistras ir netgi ne Seniūnas? Matildos draugui reikėtų įdomesnio vardo, pavyzdžiui, Mersas?”
Kaip šeimos tarybos pirmininkas turėjau kažką atsakyti.
„Matai, dukrele, - tariau jai. - Meras – mano galva la-a-a-bai gražus vardas katinui, ir nėra čia ko išradinėti dviračio”.
