Romualdas BALIUTAVIČIUS

Antanas Kliunka per daugiabučio langą stebėjo vidudienio kaitroje po kiemą bėgiojančius keturkojus ir rūkė. Po to, kai jo žmonelė dviem savaitėms išdūmė poilsiauti į pajūrį, gyvenimas namuose tekėjo ramiai, be jokių vėjų ar skersvėjų, ir mūsų pasakojimo herojus mėgavosi taip geidžiama ramybe.

Kliunkos jau nebe pirmą vasarą atostogavo atskirai. Ji mėgo triukšmingas žmonių sankaupas pajūrio kurortuose, madingus aprėdus ir kavines, o jis tiesiog nepakentė minios erzelio, nieko neveikimo ir besaikio gulėjimo saulėje, todėl ir šį kartą sutarė taip: ji važiuos, o jis pasirūpins namais: naujai nulakuos parketą, pakeis vonioje morališkai pasenusias lentynėles, ir kt.

Gal taip viskas ir būtų nutikę, jeigu ne svečiuosna užsukęs Antano mokslo draugas. Seniai nesimatė, o dabar vienas kitą susirado internete. Per tris Kliunkų namuose praleistas dienas moksladraugis sujaukė Antano Kliunkos ramybę ir nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Nežiūrint daugybės gerų savybių mūsų pasakojimo herojus turėjo vieną esminį trūkumą: jis pernelyg tikėjo ir pasitikėjo kitais. 

 

Savo laiku Antanas Kliunka nuoširdžiai tikėjo visuotine ir galutine komunizmo pergale, tikėjo, jog ateis diena, kai mokslas atsakys į visus svarbius žmonijai klausimus, tikėjo tautų brolybe ir kad greitai žemėje įsivyraus taika. Vėliau tikėjo savo žmona, tikėjo moterų sąžiningumu bei padorumu bei tuo, kas rodoma per televizijos žinias. Jis vis pirko loterijos bilietus, nes tikėjo, jog anksčiau ar vėliau aplankys sėkmė, o balandžio pirmąją jį „maustė” ir iš jo smagiai kvatojo visi kolegos...

 

Ir šį kartą mokslo draugas įteigė mintį, jog dabar pats metas susirūpinti dėl artėjančios pasaulio pabaigos 2012 metų gruodį. Va, jis uošvijoje, nuošaliame kaime, jau įsirengė puikią slėptuvę su maisto ir vandens atsargomis, ryšio priemonėmis ir panašiai. Dabar jokie kataklizmai nebaisūs... O kodėl Antanas snaudžia? Juk artėjant globalinei katastrofai visi ims bėgti iš miestų, o tada net sukežusi pašiūrė kur nors kaimo pakrašty kainuos milijonus! Štai anąkart vienas Rusijos televizijos kanalas rodė, kad tarakonai jau pajuto artėjančią apokalipsę: jie masiškai palieka vieno Uralo miesto daugiabučius, kas, laidos kūrėjų nuomone, pranašauja greitą pasaulio pabaigą. Kitame mieste, atvirkščiai, tarakonai tiesiog užplūdo žmonių būstus. Vietinis ekstrasensas teigė tame matąs artėjančios kosminės katastrofos pranašus. O štai kažkoks inžinierius pasidarė „gyvybės kapsulę” - didžiulę dėžę, apmuštą švinu ir aliuminio folija. Pasak kūrėjo, ji turi atlaikyti planetos susidūrimą su asteroidu, besikeičiančius magnetinius laukus, radiaciją, žemės drebėjimus, cunamius, karštos lavos srautus bei kitokias negandas. Tiesą sakant, „kapsulė” labiau priminė didelę orkaitę, galinčią paspirginti savo gyventojus per globalųjį kataklizmą, tačiau tai dar niekis. Pasirodo, investuotų į ją pinigėlių suma prilygsta erdvaus, vakarietiškai įrengto buto Maskvos centre vertei!

„Protingi žmonės jau seniai rengiasi Dienai X - dėstė moksladraugis. - Pavyzdžiui, perka du kepaliukus duonos: vieną suvalgo, o kitas - atsargoms. Pastebėjai, kaip duona pabrango?”

 

Klausantis bendramokslio šnekų bei patarimų Antanui Kliunkai vis labiau ryškėjo tolesnė jo ir visos šeimos gyvenimo perspektyva: būtina ruoštis artėjančiai pasaulio pabaigai, ir tuoj pat! Brangi kiekviena diena. Koks dar parketo lakavimas, kokios lentynėlės baisaus pavojaus akivaizdoje!

Po dviejų savaičių pasitikęs stotyje žmoną Kliunkos automobilis pasuko iš miesto. Į klausiančius ponios Kliunkienės žvilgsnius jos vyrelis tik gudriai šypsojosi: „Tsss... Staigmena. Greit viską sužinosi”. Ponia Kliunkienė buvo beveik tikra, jog vyras jai nesant nupirko sodybą, apie kurią jiedu ne kartą šnekėjo. Bet iš kur pinigai?

Po pusantros valandos važiavimo mašina sustojo prie apgriuvusio statinio laukuose - lyg daržinės, lyg buvusio kolūkio trąšų sandėlio...

Ponia Kliunkienė dievino detektyvus. Dabar atrodė, kad vyras ją čia atsigabeno kažkokiu būdu sužinojęs apie neištikimybę kurorte ir netrukus susidoros... O gal net išprievartaus ir paliks vieną! Tačiau Antanas Kliunka atrodė nusiteikęs pakiliai, o veidmainiauti jis beveik nemokėjo.

Atrakinę sunkią pakabinamą spyną abu sutuoktiniai užėjo vidun. Čia ponia Kliunkienė pamatė suvežtus jų buto baldus, staliuką su butelyje styrančia apvarvėjusia žvake, dvi dujokaukes, stirtą kažkokių dėžių, čiužinius, talpas su vandeniu, konservuotų produktų dėžes, šen bei ten pakabintus prancūziškus batonus...

„Ką visa tai reiškia, Antanai?” - tyliai paklausė ji lyg ištikta stabo.

Po minutės Antanas jau entuziastingai pasakojo pačiutei, kaip pardavė butą, kaip investavo visas jų santaupas apokalipsės bunkerio statybai. Ryt atvažiuoja ekskavatorius iškasti duobės, kitos savaitės pradžioje atveš betono blokus, o vėliau - ir švino lakštus. Po to oro valymo įrangą, palydovinio ryšio anteną, signalines raketas, dvivietę valtį ir gelbėjimosi liemenes... Ir kaip dar vieną svarų argumentą, Antanas Kliunka pasiūlė kartu  į bunkerį priimti ir žmonos motiną. Uošvę, kitaip sakant. Čia jis kiek pagudravo, nes mūsų pasakojimo herojus mieliau būtų likęs lauke ir kentęs cunamius, nei pasilikęs po vienu stogu su šita nuolat viskuo nepatenkinta furija...

„Geriausiai laikosi džiovinta duona, - dėstė jis savo pačiutei. - Išmintingi žmonės seniai pradėjo ruoštis kosminiam kataklizmui kaskart pirkdami po du kepalėlius duonos: vieną valgymui, o kitas – į maišą, juodai dienai”.

Įsijautęs į savo viziją Antanas Kliunka nė nepamatė, kai persimainiusi veidu jo pačiutė pasičiupo džiovintą prancūzišką batoną ir ėmė tvatyti jo galvą, rankas ir pečius kaip profesionalus boksininkas taikydama į nepridengtas savo gyvenimo draugo kūno vietas. „Niekše! Erode! Psiche neraliuotas! Prakeiktas Kliunki!” - šaukė ji nepaliaudama smūgiuoti, kol džiovintas prancūziškas batonas kaip tinkas subyrėjo į gabaliukus.

Tada ji parkrito ant kažkokio padargo bei paplūdo ašaromis. Net pagalvojo, kad geriau jau šioje dykvietėje vyras ją būtų nužudęs arba išprievartavęs, kad jau šitaip. Ne, vis dėlto geriau, kad būtų tik išprievartavęs... Tačiau padori, išsiauklėjusi bei gerų manierų ponia Kliunkienė balsu to pasakyti nesiryžo...

Tuo tarpu mūsų pasakojimo herojus glostė sumuštas vietas, suprasdamas, kad jo parengtas išsigelbėjimo per kosminę katastrofą planas turi vieną rimtą trūkumą: nenumatyta, ką daryti kilus maištui laive! O juk vidaus nesutarimai gali būti daug pavojingiau net už išorinius veiksnius! Pirmas žingsnis - susitaikyti su kūkčiojančia savo šeimininke. Per ilgą bendro gyvenimo patirtį jis žinojo, kad atsiprašinėjimai ir teisinimaisi čia nepadės, o tik dar labiau pakurstys isteriką. „O jeigu taip inscenizavus išprievartavimą? Rasi, emocinis šokas padėtų jai nusiraminti?“ - mąstė aplinkui žvalgydamasis Antanas Kliunka, kartu suvokdamas, kad nuošali dykvietė ir liudininkų nebuvimas – aplinkybės daugiau labai palankios...