Prof. Kęstutis MASIULIS
Valstybė yra neūkiška statytoja. Sunku rasti nors vieną valstybės ar savivaldybių institucijų užsakytą objektą, kurio nebūtų palietę skandalai, įtarimai, teismai, pareigūnų tyrimai.
Pradedant valstybinių statybų simboliu Valdovų rūmais, Gedimino pr. rekonstrukcija, Užsienio reikalų ministerijos priestato statyba, Nacionaliniu stadionu ir baigiant kaimo kelių žvyravimu Kelmės rajone.
Galime palyginti penkiuose miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje pastatytas sporto arenas. Visos jos, išskyrus Vilniaus, pastatytos užsakovui esant savivaldybėms ir naudojant ES lėšas. O kuri kainavo pigiausiai? Aišku, Vilniaus „Siemens“ arena. Apie privilegijas ir išskirtines sąlygas, kurias suteikė savivaldybė ją stačiusiai įmonei, kita istorija, tačiau pats statybų kainos faktas akivaizdus. Vilniaus arena, kurioje telpa 11 tūkst. krepšinio sirgalių, kainavo per 70 mln. litų, Kauno su 14,5 tūkst. sirgalių – 170 mln. litų, Panevėžio su 5,6 tūkst. sirgalių - 108 mln. litų.
Valstybė stato neefektyviai, nes, pirmiausia, jos misija yra ne statyti, o rūpintis viešaisiais reikalais. Valstybės tarnautojai gali būti labai profesionalūs biurokratai, bet vargu ar jie gerai nusimano apie statybas ir jų aplinkybes, o jeigu tokių specialistų yra, tai jie ne patys geriausiai mokami, nes valstybė nekonkuruoja atlyginimais su stambiomis privačiomis kompanijomis. Valstybėje nėra vieno šeimininko, atsakomybė kolektyvinė, o tai sunkina efektyvią kontrolę. Valstybinės institucijos yra labai biurokratizuotos, viską iki smulkmenų nustato įvairūs reglamentai ir šūsnys teisės aktų, todėl labai sunku tinkamai reaguoti į kintančias aplinkybes, o už netinkamą ir ne laiku reagavimą reikia mokėti.
Verslo valdymo patirties perkėlimas
Yra nemažai valstybių, kuriose valstybės valdomos įmonės niekuo nesiskiria nuo privačių. Tokiose įmonėse nesvarbu kas yra savininkas, tačiau taikomi tokie pat reikalavimai, siekiama naudos bei efektyvaus projektų vykdymo, vadovai už gerus rezultatus uždirba solidžius atlygius, o savininkas skaidriai gali kontroliuoti pinigų srautus.
Taip yra Skandinavijos valstybėse, JAV, Didžiojoje Britanijoje, bet vis dar nėra Lietuvoje. Pas mus į įmonių valdymą kišasi politikai, vadovai yra pusiau vadybininkai, pusiau biurokratai, strategijos nėra nukreiptos į efektyviausius tikslus, bet yra politiškai kreipiamos į „antitikslų“ klampynę.
Anglosaksiškuose kraštuose ir Skandinavijos valstybėse Viešoji vadyba populiarėja ne tik viešųjų įmonių, bet net ir viešojo sektoriaus valdyme. Lietuvoje nebuvo leista net pabandyti įkurti valstybinių įmonių holdingą „Visuomį“. Ministerijos, kaip holdingo, idėja Lietuvoje apskritai būtų palaikyta erezija.
Taigi, bandymai viešąjį sektorių efektyvinti pasitelkiant vadybos patirtį Lietuvoje dūžta į politinių sprendimų bei viešosios opinijos nepasirengimo rifus. Tai įrodė „Visuomio“ nesėkmė. Geroji patirtis, kurią buvo siūloma perimti iš Švedijos, buvo išjuokta žiniasklaidoje bei nesulaukė palaikymo net Seimo valdančiojoje daugumoje. O galiausiai ją pribaigė egoistinis kai kurių ministrų interesas - nenoras „savo“ įmonių paleisti iš politinės kontrolės.
Matant minėtą viešųjų projektų neefektyvumą buvo sugalvotos koncesijos. Jos esmė, kad valstybė užsako kažką pastatyti ar rekonstruoti, modernizuoti, tačiau visos statybos detalės, valdymas ir priežiūra atitenka privatininkui. Vienas iš pavyzdžių – Vilniaus Balsių mokykla.
Pirmosios koncesijų sutartys atsirado JAV XIX a. Buvo tiesiami vandentiekiai, dujotiekiai, tramvajai ir kt. Lietuvoje koncesijos buvo plėtojamos tarpukariu, pvz., Petrašiūnų elektrinė, o vėl pradėtos taikyti nuo 1996 m. Dabar sąlyginai galima suskaičiuoti iki 50 koncesijos projektų Lietuvoje, tačiau tikrai ne visi pasiteisino. Šilumos ūkio nuoma patyrė nesėkmę, nes šilumos tinklus išsinuomavo gobšuoliai, kurie vengia investuoti į modernizavimą, tačiau nori didelio pelno. Esama ir didelių koncesijos kontrolės bėdų.
Pagrindinis koncesijos trūkumas, kad valstybė vis tiek vienaip ar kitaip turi atsilyginti koncesininkui.
Palangos aplinkkelį tiesia privatininkai, tačiau valstybė įsipareigoja 25 metus už jį mokėti. Tas pat
pasakytina ir apie Vilniaus Balsių mokyklą. Taigi iš esmės koncesija - tai savotiška paskola, už kurią reikia mokėti su palūkanomis. Iš koncesijos uždirbs ir verslas, ir bankai, ir draudimo bendrovės, o už viską sumokės mokesčių mokėtojai. Jeigu paskaičiuosime, kiek per 20 metų kainuos Balsių mokykla, tai pamatysime, kad reikės sumokėti dviejų ar net trijų kainą. Taigi kadangi valstybei būtina mokėti pinigus, vėl neapsieinama be skandalų ir įtarimų neskaidrumu.
Todėl koncesija yra greitas bet ilgoje perspektyvoje gana brangus būdas, kaip neturint pinigų greitai
pastatyti vieną ar kitą viešąjį objektą.
Viešoji ir privati partnerystė
1992 m. Jungtinėje Karalystėje pradėtas taikyti naujas modelis, pavadintas PPP (angl. Public Private Partnership). Jo esmė yra, kad privatininkas ne tik savo jėgomis pastato visuomenei reikalingą objektą, bet ir pasirūpina, kad jis atsipirktų, o valstybei nereikėtų mokėti nė cento. Populiariausia tokį verslo ir valstybės bendradarbiavimą taikyti susisiekimo srityje. JK susisiekimo srityje vystoma apie 60 proc. PPP. Tai lietuviams gerai žinomi užsienietiški mokami keliai, metro, oro uostai ir kt.
Tokie projektai gali būti ir visai neapmokestinami tiesiogiai, pvz., įrengiama požeminė perėja, o joje prekybos paviljonai. Taip atsiranda nemokama perėja, o už ją sumoka tie, kurie įsigyja joje prekybos paviljonus. Tiesioginis apmokestinimas už PPP būdu sukurtą viešąją gėrybę beveik visada galimas tik tada, kai yra nemokama alternatyva. Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje galima rinktis mokamą magistralinį kelią, tačiau galima važiuoti ir nemokamu, tačiau prastesniu keliu. Rostoke (Vokietijoje) galima mokamu tuneliu pralysti po sąsiauriu, arba galima važiuoti gerokai ilgesnį kelią aplink jį nemokamai.
Kartais PPP būdu pastatyti mokami objektai atsiranda ir ten, kur nėra nemokamos alternatyvos, tačiau sukuriama nauja paslauga arba pakeičiama anksčiau buvusi mokama, bet mažiau patraukli alternatyva. Taip, pavyzdžiui, Norvegijoje yra statomi tiltai ir tuneliai į salas. Į jas ir anksčiau norint patekti reikėdavo mokėti už keltą. Tačiau tiltas yra patogesnis, jis veikia net per audras, nereikia laukti ir pan. Be to, persikėlimas tiltu taps nemokamas nuo tada, kai jis atsipirks.
Lietuvoje PPP modelis sunkiai skinasi kelią. Trūksta patirties, politinės valios ir viešojo sektoriaus supratimo bei noro dirbti išvien kartu su verslininkais. Klaipėdos universitetas, dideliais vargais palaužęs biurokratų pasipriešinimą, pasistatė modernias auditorijas, tačiau leido prekybininkams šalia įrengti prekybos centrą. Jeigu ne šis PPP bendradarbiavimas, auditorijų universitetas turbūt nebūtų sulaukęs dar dešimtmetį.
Viešoji ir privati partnerystė yra būdas pritraukti investicijas valstybei neprisiimant finansinių įsipareigojimų. Tuo šis būdas yra daug patrauklesnis už koncesiją.
Lietuvoje yra daug objektų, kurie dėl lėšų stokos nebus pastatyti dar dešimtmečius, tačiau ar būtų blogai, jei jie atsirastų jau dabar, bet už pasinaudojimą jais reikėtų susimokėti.
Daliai lietuvių tokia mintis būtų sunkiai priimtina, nes nesame pratę mokėti už viešuosius objektus. Tačiau vien dėl to neturime daug kur trūkstamų kelių, tiltų, viadukų, tunelių, perėjų. Pavyzdžiui, Vilniaus Balsių mikrorajono gyventojai juk nepraloštų, jei kas nors pastatytų, kad ir mokamą tiltą per Nerį. Taip atsirastų naujas kelias į Antakalnį, Nemenčinę. Toks tiltas buvo suplanuotas dar sovietmetyje, tačiau savivaldybė neturi lėšų ir jo nežada statyti dar kelis dešimtmečius. PPP būdu galėtų atsirasti ne tik vienas kitas tiltas, keliai, bet net ir metro Vilniuje, naujas terminalas oro uoste.
Taigi PPP yra valstybei palyginti nebrangus ar net visai nemokamas būdas atsirasti viešiems objektams, kurie tiesioginio valstybės finansavimo keliu artimiausiu metu negali būti pastatyti. O juk jų neretai reikia jau dabar.
Ar atsakingi politikai pasiruošę atverti duris PPP iniciatyvai? Andrius Kubilius prieš užimdamas premjero postą buvo didelis PPP šalininkas ir entuziastas, tačiau dabar matydamas biurokratų ir politikų stagnatorių pasipriešinimą, atrodo, nuleido rankas. Tačiau nes
