Mykolas DEIKUS
Norėjome mero – gavome eismo reguliuotoją. Ir taip gal jau šeštą kartą iš eilės. Tarsi Šiauliai būtų pasmerkti vedliui, kurio akiratis ribojasi Savivaldybės langų rėmais.
Susidaro įspūdis, kad vicemerei Daivai Matonienei talkinant meras Justinas Sartauskas mėgina karštligiškai atkartoti buvusio savo darbdavio rinkimų kampaniją, jau seniai moraliai pasenusią. Tačiau kartojamą it užsikirtusios plokštelės melodija.
Bet kuris gimnazistas atsakys, ar mero darbas braižyti juostas gatvėse, o vicemerės pareiga – rankioti keturkojų kakučius nuo takų. Žinoma, anot Lenino, valstybei gali vadovauti ir virėja. Taigi pagal šią logiką išeitų, kad miestui vadovauti gali ir buvusi bufetava.
Kad nebūčiau laikomas amžinu bambekliu, kuriam neįtinka visi merai (apie buvusius merus Kazimierą Šavinį ir Arvydą Saldą galiu pasakyti labai daug gero), tai pagirsiu J. Sartauską. Skirtingai nei buvusieji merai, kalbėdamas su žurnalistais nemėto (bent jau kol kas) telefono ragelių ir daug kalba. Ir nusišneka. Pasirodo, didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį trinti alkūnėmis valdiškus stalus ir kelerius metus pavadovauti vietinei televizijai nepakanka „košės“ norint iškalba ir užmojais prilygti kad ir Zuokui. Juoba kad ir komanda (nuoširdi užuojauta merui) – tik politiniai išlaikytiniai iš konkuruojančių partijų.
Didžiausia Tarybos frakcija, į kurios atstovus miestiečiai sudėjo daugiausiai vilčių, nepadarė klaidos tokiomis vergiškomis sąlygomis prisijungę prie valdančiosios daugumos. Smulkių asmeninių ambicijų draskoma, stuburo neturinti frakcija čiupo pirmą pasitaikiusį jauką. Ir dar nesuprato, kad po ketverių metų pilvus išvers ant kranto.
Nežinia, kur žiūri Šiaulių socdemai, bet duodu galvą nukirsti, kad po ketverių metų dešimtį mandatų nostalgiškai prisimins kaip tai, kas buvo seniai ir netiesa. Dabartinė situacija primena konservatorių triumfą praėjusio amžiaus pabaigoje. Tuomet konservatoriai rinkimuose iškovojo konstitucinę daugumą ir be jokių partijų pagalbos galėjo priiminėti sprendimus. Tačiau realiai vadovavo ir konservatorių mero Alfredo Lankausko rankas tampė „Rotary“ klubo šulai per porą savo liberalų, būrį valdininkų ir paskutinius LDDP mohikanus. Ko gero, net dalis „akademinės“ konservatorių grupės atstovų, tokie kaip Genys, Ivoškus, Dautartaitė, nesuvokė, kaip savomis rankomis smaugiamas pasitikėjimas rinkėjų akyse. Todėl net aukštos kultūrinės prabos medikė ir Tarybos narė Birutė Marija Paplauskienė neišlaikė ir paskutiniame posėdyje visai Tarybai diagnozavo smegenų suminkštėjimą.
Panaši situacija klostosi ir dabar. Jeigu pažvelgtume, kas sudaro abu „Rotary“ klubus, suskaičiuotume juose susispietusius valstybės ir Savivaldybės įstaigų vadovus, taptų aišku, kad miestą pastaruosius penkiolika metų valdo tie patys finansiniai klanai. Ir, kaip visuomet – svetimomis žiopliukų rankomis. Todėl be asmeninės kai kurių asmenų naudos socdemų partija iki šiol renka vien tik akmenis į savo daržą. Ir nesimato prošvaisčių visą šią kadenciją. Žinoma, letargą gali pakoreguoti uždarinėjamos socialliberalų partijos lyderio Valerijaus Simulik ir viso skyriaus injekcija. Gal ne veltui to laukia ir sveikai mąstantys kairieji. Tačiau ir tai vargu ar padės pakeisti pusiausvyrą miesto Taryboje, nes V. Simulik jau seniai pirmuoju numeriu įrašytas klanų juodajame sąraše.
J. Sartausko gynėjai sako, jog meras tokioje politinėje situacijoje neturi jokių galių ir vienas negali nieko padaryti. Žinoma, kad negali, jeigu yra neįgalus – idėjiškai. Mūsų miesto vadovai vis dar neįstengia pažvelgti plačiau nei akiratį riboja Savivaldybės kabineto lango rėmas. Bet žvelgti plačiau, matyt, jiems ir neduota. Kaip sakoma, gimęs šliaužioti niekada neskraidys. Todėl meras reguliuoja gatvėse eismą, o vicemerė – rankioja keturkojų kakučius.
