Mykolas DEIKUS
Prieš aštuonis mėnesius Šiaulių savivaldybės merijos bokštelyje apsigyveno ateiviai iš kosmoso. Toks įtarimas kirbėjo seniai, tačiau dabar galutinai yla išlindo iš maišo.
Valdžioje įsitaisiusį ufonautą atskirsi iš trijų požymių: nesupranta žmonių kalbos, amžinai levituoja tarp žemės ir dangaus, o galva sprogsta kosminėmis idėjomis. Valdžios ufonautai panašūs į piliečius, kuriems kosminės idėjos galvoje tvenkiasi artėjant pilnačiai, tik pastarieji – pilnatiniai – ne tokie pavojingi. Aktyvumas atslūgsta su delčia, o idėjų įkaitai tėra patys pilnaties žmonės. Valdžios ufonautai – amžinoje aktyvumo fazėje, o kosminių idėjų aukomis tampa bendruomenės, miestai ar visa valstybė.
Šiauliuose beviltiškesnio politiko už tinklininką Viktorą Strups, vieną iš Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojų, Liberalų sąjūdis, ko gero, jau nebegalėjo surasti. Šis amžinai levituojantis kultūros, sporto ir sveikatos prievaizdas tampa absurdo anekdotų herojumi. Iš obels, jeigu ne iš mėnulio, nukritęs tinklininkas-politikas šią savaitę išdėstė kosminę taupymo programą ir apkaltino vaikų darželių auklėtojas nesutaupius 7 milijonų litų. Nes prieš dešimt metų jos neatleido iš darbo sargų ir valytojų (!). Bet šitas valdžios ufonautas bent jau supranta mirtingųjų kalbą – eilinį kartą nušvilptas pabrukęs uodegą sėda į savo vietą. Tinklininko privilegija. Tačiau ufonautas Nr. 1 tarp visų valdžios ufonautų – meras Justinas Sartauskas. Jam lygių nėra.
Dar visai neseniai socialdemokratai prieš rinkimus plunksnas kedeno girdamiesi miesto bulvaru, kainavusiu beveik dvidešimt milijonų litų. Tai buvo pateikiama, kaip didžiausias pasiekimas. Dabar paaiškėjo, jog tuo metu Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju dirbęs J. Sartauskas rezidavo kažkuriame iš Marso kanjonų. Nes į merijos bokštelį nusileidęs J. Sartauskas pasakoja, kad socialdemokratai niekada nepalaikė brangiai kainavusios rekonstrukcijos, už kurią miestas neišsimoka iki šiol.
Eilinį žemietį apkaltintume trumpa atmintimi arba viešomis melagystėmis, tačiau – ne ufonautą. Per praėjusią kadenciją net oro vyriškai sujudinti nepajėgęs buvęs socdemų frakcijos vadas J. Sartauskas šiandien viešai kliedi ir apie mistinę kovą su išlaidautojais, jį į mero kėdę (kažkodėl) pasodinusiais. Tik ufonautas, o ne miesto vadovas, po mėnesį trunkančios viešos Savivaldybės taupymo plano kritikos, kelių šimtų skriaudžiamųjų akivaizdoje pliauškia: „Dabar paklausysiu, kokį čia planą sukūrė administracijos direktorius“. O tai, kad ketvirto pagal dydį miesto vadovui Lietuvos skirstomieji tinklai yra privati įmonė, - jau kita tema, iš serijos „Kas gudresnis už penktoką?“
Visą pastarąjį mėnesį su miesto bendruomenėmis susitikinėjantis meras demonstruoja visus ufonautams būdingus bruožus. Arba, kaip tos trys jo paties įvardytos beždžionės: Nematau, Negirdžiu, Nesiklausau. Visos trys – viename. Meras negirdi, ką sako išsiprievartauti verčiami švietimo, kultūros, socialiniai darbuotojai, nemato skirtumų tarp minimalų atlyginimą uždirbančios darželio auklėtojos ir rieškučiomis pinigus semiančio Savivaldybės skyriaus vedėjo, ir net nesiklauso argumentų. Žemiečiai sako, neturime ko valgyti, mūsų vaikai badauja, o ufonautas vysto naują kosminę idėją: atimsime iš jūsų penkis milijonus litų ir išleisime Kultūros fabrikui, pastatysime Futbolo areną, kurie reikalingi tik amžinai alkaniems koalicijos milijonieriams ir jų partneriams statybų versle. Todėl viešai meluojantis, kad gyvena Šiauliuose, meras reziduoja net ne Kurtuvėnuose, o kažkokiose paraleliai egzistuojančiose kosminėse dimensijose, prasilenkiančiose su sveiku protu ir realybe.
Tačiau net ir veisliniams ufonautams yra priešnuodis – vienybė – visuomenės kumštis. Tai šią savaitę įrodė Centro pradinės mokyklos ir miesto lopšelių-darželių bendruomenės, privertusios valdžios ufonautus trumpam nusileisti ant žemės. Tik gaila, kad liko iki galo neišklausyta ikimokyklinės įstaigos vadovė Florina Varkalienė, bandžiusi atskleisti skaldančią Savivaldybės ufonautų politiką. Ufonautai sugebėjo įvaryti tokį pleištą tarp ikimokyklinių įstaigų ir mokyklų, tarp pradinių mokyklų ir pagrindinių, kad kol kas galima kalbėti tik apie pavienius vienybės blykstelėjimus. Bendruomenės užkibo ant valdžios mesto jauko, kad išgyventi gali tik kitų sąskaita – lopšeliai-darželiai uždaromų mokyklų, pagrindinės mokyklos – uždarant pradines ir t. t. Tad kol kas ufonautų valdžios saulėlydžio dar teks palaukti.
