Švietimo reforma... pagalvoju, ar dar nenusibodo apie tai mąstyti, kalbėti, rašyti, skaityti? Tikriausiai taip. Bet reikia, būtinai reikia. Tai labai gerai supratau vieną vakarą dalyvaudama susitikime su Šiaulių miesto meru bei kitais valdininkais Centro pradinėje mokykloje.
Prieš susitikimą buvau tikra, kad merui ir Švietimo skyriaus vedėjai mokiniai, jų ugdymas tikrai rūpi. Jų einamos pareigos ir turimos kompetencijos (kaip maniau) neleido man tuo suabejoti. Deja... Šį susitikimą galima pavadinti pačiu banaliausiu (o merui - ir pačiu aktualiausiu) pavadinimu – PINIGAI. O kaip šio susitikimo simbolį galima drąsiai piešti dolerio ženklą.
Tą vakarą mokykloje aš turėjau sau pripažinti – vis dėlto – jie visagaliai. Buvo skaudu ir liūdna klausyti, kad mūsų miesto meras šneka (o gal ir mąsto) ne kaip miesto vadovas, o tik kaip miesto ūkvedys, kuris atėjęs į mūsų vaikų Alma Mater (teatleidžia universitetai) nė žodžiu neužsimena apie ugdymą, bet kalba tik apie pinigus. Ne apie mokyklos pinigus ar skolas (kurių, pasirodo, ši mokykla neturi), bet apie miesto.
Klausydama galvoju, ką pasakysiu savo vaikams, kasdien einantiems pro mokyklą ir išdidžiai kartojantiems, kad čia jų Mokykla. Kartoja netgi tie du, kurie šios mokyklos dar nelanko, bet yra tvirtai įsitikinę, kad lankys būtent ją. Žinau, kad blogiausiu atveju teks papasakoti, kaip mūsų miesto „vadas“ ir 31 tarybos narys mokyklą „nuaugino“. Ši keista sąvoka buvo pateikta mero kaip vienintelis „konstruktyvus“ dalyvavusių valdininkų pasiūlymas mokyklos bendruomenei. Specialiai paminiu ir 31 Tarybos narį, nes meras liepė tėveliams įsidėmėti, kad būtent jie spręs mokyklos likimą, o jis situaciją tik pristatys.
Žinau, kad kai kurie iš jų dėl mokyklos ateities balsuos pagal savo sąžinę ir supratimą, o kiti gal ir kaip partija lieps. Žinau, ir kaip meras šią situaciją pristatys. Mokyklos argumentai, kaip supratom tą vakarą, valdininkams neįdomūs. Nei jie juos skaitė, nei jie juos išklausė. Todėl ir neištveriu nepasamprotavusi apie tą gražų, mūsų valdininkų labai gerai perprastą žaidimą, vardu demokratija, suvokiant tik pavadinimą, bet ne vertybes, kurios užkoduotos šiame pavadinime.
Iškyla pavyzdys iš nelabai tolimos praeities, kai didžiausias iš visų piktadarių „tautų vadas“ simuliavo demokratiją. Oponentus myriop siųsdavo ne savo vieno parašu, turėjo pasirašyti ir kiti. Taip ir šiandien labai paprasta po demokratijos skraiste paslėpti asmeninę atsakomybę. Tą kiekvienam valdininkui tiesiog būtiną, jei ne vertybę, tai bent išugdomą savybę. Bet panašu, kad mūsų valdžiai tai nerūpi, gal todėl, jog rinkimai tik po kelerių metų. Todėl ir grindžia savo veiksmus ne tokiu jau ir paprastu makiavelizmo principu, suprantant jį kaip jiems patogiau – tikslas pateisina priemones.
Apmaudu, kad tas tikslas - ne miesto klestėjimas, bet kiauro Savivaldybės maišo lopymas. O dar apmaudžiau, kad nepaprastai susireikšminęs miesto meras ir be miesto bendruomenės žino, kaip miestu rūpintis. Išdidžiai pareiškęs, kad jis socialdemokratas, išpyškino – remti silpnesniuosius. Labai gražu, jei kalbėtume apie socialinio solidarumo principus, bet mero pasakymas man asmeniškai labiau priminė „darbininkų klasės“ diktatūros reklamines klišes. Visuomenės teisė pasirinkti ugdymo formas, metodus valdžiai neparanki, todėl tai negali būti argumentu išlaikyti populiarią (kurios populiarumą bandoma net dirbtinai sutramdyti reguliuojant klasių skaičių), o Šiaulių mastu ir unikalią mokyklą, turinčią stiprų „Geros pradžios“ metodikos centrą, kvalifikuotus mokytojus ir labai sėkmingai šią programą į ugdymo procesą integruojančias klases.
Mokyklas, nesugebančias surinkti reikalingo skaičiaus mokinių, reikia gelbėti, „donoru“ pasirenkant pačią stipriausią mokyklą. Gal ne tiek mokyklą (nes apie ją, kaip bendruomenę ir ugdymo centrą, šiame susitikime kalbėjo tik tėveliai, mokytojai ir svečiai iš įvairių organizacijų, bet ne valdininkai), kiek pastatą, kurį meras tikisi pelningai parduoti.
Sėdėjau ir galvojau, kad nereikia net labai gerai išmanyti pagrindinių ideologinių srovių, jog suprastum, kad tai ne tiek socialdemokratiškos, kiek komunistinės idėjos. Silpnesniųjų (engiamųjų) diktatūrą mes išgyvenom. Šiokį tokį pasirinkimą taip pat turėjom (vogti-nevogti, duoti-neduoti). Ir dar dabar jaučiame tos diktatūros pasekmes. Tokioje „mankurtiškoje“ visuomenėje išaugusi mūsų politikų karta nesugeba nei kūrybiškai, nei plačiai galvoti apie miesto ateitį, o baisiausia tai, kad šioji karta nesuvokia piliečių kaip laisvų individų ir nesuvokia būtinybės juos tokius ugdyti. Laukti, kol ši karta išmirs, o ateinanti bus geresnė, per brangus malonumas, nes auga mūsų vaikai. Mes norim, kad jie būtų ugdomi kaip laisvi individai, kad pagaliau bent jie galėtų pasijusti gyvenantys pilietinėje visuomenėje ir esantys integrali šios visuomenės dalis.
Post scriptum. Šiame mūšio lauke, kuris vadinasi n-toji arba nesibaigianti švietimo reforma, dabartinės švietimo politikos sąlygomis bent jau man nebuvo abejonių, kad pačios populiariausios mokyklos, atlaikančios didžiausią konkurenciją savo ugdymo kokybe, savo materialine baze, galiausiai savo patirtimi ir labai palankia savo bendruomenei atmosfera, tikrai išliks. Bet, kaip rodo niūri šių dienų patirtis, damoklo kardas kabo net ir virš šių mokyklų. Pasirodo, nebeužtenka mokykloms užsiimti ugdymu, reikia kovoti dėl savo išlikimo, o šalia to dar ir galvoti, kaip sutaupyti prasiskolinusios miesto Savivaldybės lėšas. Abejoju, ar Lietuvoje dar yra tokia institucija, ant kurios pečių užkraunama tokia našta. Tai kurgi tu eini, Mokykla, reglamentuojama ir reguliuojama įvairaus plauko diletantų? Norisi tikėti, kad bent valstybės švietimo politikos formuotojai pajėgūs sutramdyti vietinių kunigaikščių savivalę.
Alberta GLOBIENĖ,
mama trijų vaikų, iš kurių vienas jau mokosi, o kiti du mokysis Centro pradinėje mokykloje
