Romualdas BALIUTAVIČIUS

Nepasakysiu, kada jį išgirdau pirmąsyk... Greičiausia, kad tas atsitiko ne vaikystėje (vaikystės nelabai ir prisimenu) ir ne ankstyvojoje jaunystėje (kai labiau patiko posakis „Savo sąžinę laikau uždaręs spintoje”). 

Tiesiog šauniai skambėjo, kai reikėdavo atsakyti kokiai save įsimylėjusiai rėksnei: „O kur tavo sąžinė?” Nenoriu pasakyti, kad iki tol visiškai jos negirdėjau. Anaiptol. Bet tada tas balsas buvo kitoks, neįkyrus. Vėliau, kai jau susukau šeimyninį lizdelį ir išaugo gyvenimiškieji poreikiai, manosios sąžinės balsas pasigirsdavo vis dažniau ir dažniau... Ir jau ne pasąmonės lygmenyje, kaip anksčiau, bet toks aiškiai girdimas ir nepriimantis jokių pasiteisinimų.

Iš pradžių balsas priekaištaudavo retai ir tik dėl išties svarbių dalykų: „Vakar buvo tavo mamos gimtadienis. Kodėl nepasveikinai?” Arba: „Matei prie parduotuvės durų sėdintį elgetą? Kodėl į  kepurę nieko neįmetei?”

Žinoma, kaskart bandydavau pateisinti savo poelgį ieškodamas kažkokių argumentų, kaltindamas aplinkybes, sklerozę ar pan.

Bėgant metams sąžinės balsas vis labiau stiprėjo. Ir jeigu anksčiau jį išgirsdavau gal kartą per mėnesį, tai paskui net po kelis kartus per dieną. Kartą išklausęs mane senas draugas priėjo išvados, kad čia nieko baisaus – tiesiog tapau dvasingesnis, galbūt labiau jautrus aplinkai. Ir dėl to, girdi, reikia tik džiaugtis. „Daugelis būtų apsaugoti nuo didelių klaidų, jeigu klausytų savojo vidinio balso”, - teigė jis, kai po darbo kažkokioje prirūkytoje užeigoje gurkšnojome alų, užkąsdami kieta kaip tinkas skrudinta duona.

Menu – tada man pasirodė keista, kaip kiti gali negirdėti tokio stipraus balso? Bet patingėjau veltis į diskusijas... O kai grįžau namo, rodėsi, kad sąžinės balsas mane užgrauš negyvai: „Alui pinigų surandi, o vaikas dar be žieminių batukų!” Kai ši tema išsisėmė, sąžinė priminė, kad žmonai nuolat trūksta bendravimo, kad užuot praleidęs vakarą kartu aš net dvi valandas ir devynias minutes bala žino kur šlaisčiausi apie ją nė nepagalvodamas. Košmaras!

Bėgo metai. Altruizmas manojoje sąžinėje baigė išgaruoti visiškai. Nuo ryto iki vakaro tik ir girdžiu: „Kodėl nepakalbi su firmos vadovu dėl paaukštinimo? Visos šeimos kaip šeimos, turi nuosavus namus, po kelis automobilius, tik tu vis dar važinėji dvidešimties metų senumo golfu ir gyveni sename blokiniame „inkile”, kur naktimis girdisi penktame aukšte girgždanti kaimynų sofa!”

Ir tai buvo tiesa. Ką turėjau atsakyti, kaip save pateisinti?

O savanaudė manoji sąžinė vis primindavo: „Pažvelk per langą. Matai - tavo kaimynas Trintukėnas kokius puikius sabalų kailinius savo žmonai įtaisė! Matosi, kad ją myli! O tu?”

O ką aš? Žinoma, ne visuomet tylėdavau graužiamas sąžinės. Ir tąkart bandžiau paaiškinti, kad Trintukėnas – didelės užsienio kapitalo įmonės galva, kad jis per mėnesį tiek pinigų pasiima, kiek aš ir per metus neuždirbu... Bet sąžinei manieji argumentai buvo nė motais: „O tu pasilik po darbo, padirbėk iki išnaktų, bus papildomų pinigų. Kodėl kiti vyrai gali grįžti vėlai, o tu ne?” - toliau graužė mane.

Pasakiau, kad aš tokių vyrų nepažįstu. Na, tiesą sakant, yra pas mus vienas toks, neseniai mokslus baigęs vadybininkas, kuris sukasi taip lėtai, jog kaskart yra priverstas pasilikti ir baiginėti viską po darbo, bet čia jau kitas atvejis...

Žinoma, bandžiau visaip kovoti su pernelyg reiklia savo sąžine. Kartais ignoruodavau ir elgdavausi atvirkščiai negu ji patarė, kitąsyk apsimesdavau jos negirdįs, bet, jeigu buvo, tai tik trumpalaikės pergalės.

„Kodėl tau prieš pat nosį užsukusiai blondinei važiuodamas rodai nepadorius gestus? - toliau kamantinėjo sąžinė. - Tada dėmesys sutelkiamas nebe į kelią, gali pats užsimušti ir kitus užmušti. Kodėl nesustojai prie sankryžos įsijungus geltonam šviesoforo signalui, o tik padidinai greitį? Kodėl kelių policijos patrulio paklaustas, ar vakarykščiai gėrei, pasakei, kad visą savaitę lašo burnoj neturėjęs, nors vakar iki ir po vidurnakčio vaišinaisi su giminaičiu? Kodėl nė karto nebuvai nuėjęs į tėvų susirinkimą mokykloje? Argi neįdomu, kaip vaikas mokosi? Kodėl parėjęs iš darbo nepasidedi batų į dėžę – kiti nuolat už jų kliuvinėja? Ar tau rūpi šeima? O žmona? Kodėl tada jai mažai skiri dėmesio? Kada buvai jai nupirkęs gėlių šiaip, be jokios progos? Kodėl reklamos metu vaikščiodamas per televizijos kanalus sustoji ten, kur rodomos plokščios kaip lapas manekenės? Kodėl... Kodėl... Kodėl...”

Kaltinimai ir priekaištai žiro it iš gausybės rago. Čia būtų kapituliavusi net didelę patirtį turinti advokatų komanda.

Sąžinė nuolat man parodydavo ir primindavo visokius darbus, kuriuos būčiau mieliau palikęs kitam kartui arba visai jos „pamiršęs”. Ji darėsi vis labiau smulkmeniška: „Šiukšlių kibiras jau beveik pilnas. Kodėl lauki, kad jį išneš kas kitas? Antra savaitė vonioje iš čiaupo laša vanduo, kodėl nesutvarkai? Tėvai šeštadienį ruošiasi kasti bulves, kodėl tą dieną, lyg tyčia, turi budėti darbe?”

Sąžinės balsas, panašu, neblogai gaudėsi ir kitose srityse: „Jau antras sezonas varikliui nekeisti tepalai. Lauki, kol „užkals”? Arba: „Panašu, kad mašinai iš radiatoriaus sunkiasi aušinimo skystis - pavažinėk per „šiukšlynus” - gal rasi kuo pakeisti?”

Vienu metu man pasirodė, kad sąžinė paseno ir visai suvaikėjo: „Kodėl duona iš bendros lėkštės imi rankomis? Vokiečiai tai daro su šakute”. Kitą kartą sąžinės balsas papriekaištavo, kodėl pabučiavęs žmoną instinktyviai perbraukiau ranka sau per lūpas. Nepatinka?

Tą dieną grįžau iš darbo anksčiau, su puokšte herberų ir dovanėle kišenėje. Sukako penkiolika metų, kai sukūrėme šeima. Dar pagalvojau, kad tarybiniais laikais penkiolikai metų cypėn sodindavo užkietėjusius recidyvistus, žmogžudžius, disidentus. „Po galais, būčiau jau atsėdėjęs ir laisvas!” - kažkur giliai suspurdėjo mintis klastūnė. Bet ją greitai nuvijau šalin: žmona nešė ant stalo keptą su obuoliais antį ir vyną, ir buvo be galo pamaloninta mano dėmesio auksinės grandinėlės pavidale.

„Buvau tikra, kad pamirši...” - čiauškėjo ji.

„Dar nė karto nepamiršau mūsų vestuvių datos, kodėl ši sukaktis turėtų būti išimtis? - paaiškinau. Ir atsargiai pridūriau, - Tikiuosi, kad šį vakarą nebegirdėsiu jokių priekaištų savo adresu?”

Ji tik užsimerkė ir laiminga nusišypsojo, kas reiškė tik vieną, bent tas kelias valandas būsiu išvaduotas nuo savo sijonuotosios sąžinės balso.