Zita KATKIENĖ

Visada yra diena, kai net pagalvoti niekas negalėjo apie tai, kad griūtų bankas. Ir ateina diena, kai visi tik ir kalba tą patį: „Snoro“ vila Nicoje, „Snoro“ seifai, „Snoro“ akcininkai, „Snoro“ vadovų turtas, „Snoro“ turimus „Spyker“...

 Tik viena šiaulietė gydytoja, kurią neblaivus „Snoro“ banko apsaugininkas partrenkė, važiuodamas banko inkasacine mašina, prilyginama tankui, jau beveik prieš dvejus metus kalbėjo, jog tame banke - kažkas negerai, jei po darbo gali eilinis darbuotojas naudotis tarnybiniu automobiliu, jei padaręs tokį nusikaltimą gali paprastai išeiti iš darbo ir įsidarbinti kitur...

Liepto galą net ir ožka juk prieina palaipsniui – negali būti, kad gurmanė ožkelė, vaikštinėjusi pievutėje ir rinkusi pačią skaniausią ir kokybiškiausią žolytę, staiga atsidurtų ant... liepto galo, nuo kurio eiti jau nebėra kur. Reikia, pirmiausia, ant jo, to liepto, patekti, reikia nuspręsti – eiti juo ar neiti, pagaliau, net ir nuo vidurio galima apsigręžti ir grįžti atgal ir likusią dieną, kol ateis geroji šeimininkė, leisti gražiojoje pievutėje...

Deja, kartais žmogus žengia ant to pavojingojo liepto, nors ir žino, kad jis su... galu. Apakino  galimybė lengvai pralobti? Ši priežastis šiandien daugeliui tampa suprantama, nes ilgai ir sunkiai dirbti jau niekas nenori. Jauni ne tik renkasi tas specialybes, kur galima daug ir greitai uždirbti, bet ir ieškodami darbo darbdaviui sako, jog dirbs tik tuo atveju, jei jam bus mokamas didelis atlygis. 

„Snoro“ griūties akivaizdoje ne tik jaunam, bet ir daug gyvenime uždirbančiam sudreba rankos, kai paaiškėja, kad atlygis skaičiuojamas ne šimtais tūkstančių litų per mėnesį, kas iki šiol stebindavo. Dabar jau tai nebestebina, nes jau niekas neslepia, kad naujasis banko administratorius dirbs tik už... pusę milijono per mėnesį, arba 16 tūkstančių litų per dieną.

Kaip tada jaustis eilinei Savivaldybės skyriaus vedėjai, kuri pluša visą mėnesį ir gauna „vos“ penkis tūkstančius litų, o brangiausiai kainuojančiam skyriaus vedėjui sumokami „vargani“ 9 tūkstančiai už mėnesio triūsą?

Dabar, kai jau žinome, kad žmogui už dienos darbą sumokama tiek, kiek eilinis lietuvis neuždirba per metus, net ir smalsiajam žurnalistui vargu ar bekils noras atskleisti valdininkų ir valdančiųjų, gydymo įstaigų vadovų ar mokyklų direktorių atlygį – prieš tuos šešiolika tūkstančių, gaunamų už dienos triūsą, nublanksta net ir dešimtimis tūkstančių skaičiuojamas mėnesio atlygis.

Tik gimę visi esame vienodi. Daugeliui atrodo, kad ir vaikystėje dar daug kuo vieni nuo kitų nesiskiria, nes juk mokosi iš tų pačių vadovėlių, sėdi tuose pačiuose mokyklos suoluose. Šiandien tų skirtumų tarp vaikų gal ir daugiau, tačiau tarp tų, kurie daugiabučių namų kiemuose augo prieš 3-4 dešimtmečius, skirtumų tikrai daug nebuvo. Ypač – socialinių. „Mes su jo žmona nuo mažens draugavome. Ji užaugo keturių vaikų šeimoje, mūsų šeimoje vaikų buvo dar daugiau, tad niekuo nesiskyrėme. Todėl sunku patikėti, kodėl ji taip pasikeitė, kam jiems tokie turtai, kam tie vienetiniai automobiliai“, - kalba moteris, baigusi aukštuosius mokslus, dirbanti pačios įkurtoje individualioje įmonėje. Tačiau vaikystės draugės vyro banke „Snoras“ ji galėjusi atidaryti tik įmonės sąskaitą, kurioje klientų pinigai - trys tūkstančiai litų, kuriais ir dengiamos klientų sąskaitos. Ir moteris išgyvena dėl to, kad negali disponuoti tais pinigais, kad jai teks dabar įmonės klientų reikalus tvarkyti asmeninės sąskaitos pinigėliais. Belieka džiaugtis tik tuo, kad asmeninė sąskaita - ne vaikystės draugės vyro banke.

Banko griūties akivaizdoje jau ir pavydėti nebėra ko... Nei tam apsaugininkui, kuris galėjo naudotis banko turtu, kas dažnam banko klientui reiškia, jog galėjo švaistyti jų suneštus pinigėlius. O ką jau kalbėti apie banko vadovus, kurie maudėsi ne milijonuose, bet milijarduose.

Ką jau šiandien „Snoro“ griūties akivaizdoje bekalbėti apie vargšus politikus, kurie, gavęs kelis varganus tūkstantėlius, skirtus kanceliarinėms išlaidoms, leidžia juos transporto išlaidoms, gėlėms, perka vazas. Ar yra ko pavydėti ministrui, kuris už reprezentacines lėšas nusiperka varganą kostiumą... Dabar jau aišku – ne iš gero gyvenimo. Juk lygiuotis jiems, šalies politikos strategams, reikia ne į skurstantį verslininką ar vos penkis tūkstančius litų uždirbantį valdininką. Jiems lygiuotis reikia į milijardus vartantį bankininką, kuris, panašu, dar ir neskiria, kur jo, o kur banko kliento pinigai.

Ir visa tai – daugumos akivaizdoje. Tos daugumos, kuriai šiandien rūpi, kaip išgyventi nuo algos iki algos, kuri depresuoja dėl prarasto darbo, vargsta ilgose eilėse dėl socialinių išmokų ar kompensacijų, grumdosi sąrašuose dėl Europos Sąjungos paramos labiausiai skurstančioms šeimoms ir piktinasi, kad šiais metais ne tik mėsos konservų, bet ir kondensuoto pieno ir cukraus jau nebegaus. Teks srėbti nebalintas kruopas...

Tik nė vienas iš jų, valgančių nebalintas kruopas, nesuka galvos dėl to, kad jų pinigus „nusinešė“ „Snoro“ vadovai paslydę dėl milijardų. Ir tai - mūsų šalyje, kurioje dažniausiai įkliūva nešantys nedidelės vertės grobį, retas dalykas. Gal dėl to ir nebežinome – gėrėtis jais ar smerkti, niekinti ar garbinti...