Mykolas DEIKUS
Kaip redakcija ir prognozavo, „Chorų karuose“ šiauliečiai praėjusį sekmadienį patyrė visišką fiasko. Net nespėję gerai kojų apšilti išlėkė pirmieji. Dabar galima svarstyti, padėjo choristams sočiai televizoriaus ekrane besišypsantis, savimi patenkintas Šiaulių mero Justino Sartausko veidas, ar labiau pakenkė.
Tačiau pasitvirtino prieš kelias savaites laikraštyje išspausdinta mintis, kad politiniai Šiaulių pajacai investuoja į loteriją.
Dešimt tūkstančių litų iš miesto kultūros biudžeto savavališkai sumanęs paimti meras J. Sartauskas realiai investavo į loterijos bilietą – niekuo nepagrįstą viltį, kad Šiaulių studentiškas choras iškovos pagrindinį 40 tūkstančių litų prizą, kuris atiteks kūdikių globos namams, ir visoje Lietuvoje išgarsins Šiaulius. Gal meras ir moka stumdyti šachmatus, tačiau prieš investuodamas į loterijos bilietus galėjo pasitarti su Šiaulių muzikais. Kol jie dar neišvažiavo išvydę šiemetinį kultūros biudžetą, kurio pusė – 60 tūkstančių litų – atitenka paties mero ir „paksininkų“ rinkiminiams projektams.
Loterijos bilietus, pone mere, dabar galite išmesti arba pakabinti Savivaldybės tualete ir panaudoti pagal tiesioginę jų paskirtį. Ir – jokio džiaugsmo, kad laikraštis eilinį kartą buvo teisus.
Tačiau yra ir viena gera žinia. Televizijos ekranuose Šiauliai išvydo nuogą tiesą, anksčiau dangstytą kukliais figų lapeliais. Ne vieno veikėjo dūšioje šis komercinis projektas pažadino spekulianto kirminą, kuris išlindo visu gražumu.
Yra dideli spekuliantai ir yra smulkūs. Sorošo spekuliacijos sukrėtė finansinį pasaulį, prodiuserio Stano spekuliacijos jausmai padėjo sublizgėti Panevėžyje kalinčių moterų chorui. Ir buvęs šiaulietis Samas (Saulius Urbonavičius) „Eurovizijos“ atrankoje pastebėjo, kad invalido vežimėlyje Lietuvai atstovauti išsiųstas Vytautas Matuzas nustebintų Europą. Na, jeigu dar pora vežimėlių – gal paimtume ir Ameriką, kaip krūtinėmis Lietuvą ėmė, ima ir ims yvos, šeškės ir panašios bunkės. Bet tai kalba – apie stambaus ir vidutinio kalibro spekuliantus.
Pusę Rusijos apsiuvę ir apmezgę Šiauliai šiandien nusirito iki smulkių, namudinio lygio spekuliantų miesto. Tiksliau – kai kurie veikėjai.
Šiaulių choras su miesto meru priešakyje pamėgino spekuliuoti neįgaliais vaikais. Apsilankė jų globos namuose, pažadėjo net atiduosią 40 tūkstančių litų prizą, tai yra, briedį girioje besiganantį. Nepadėjo. Nepadėjo ir pusėtina Marijono Mikutavičiaus dainelė. Tačiau mėginimas sužaisti sudegusio Tytuvėnų bažnyčios vienuolyno korta praėjusį sekmadienį atrodė ne tik neoriginaliai ir neskaniai, bet jau ir – apgailėtinai. Ypač kriminaliniam leitmotyvui, kuris stiprėja skaičiuojant dingusias relikvijas. Tai ir nebalsavo šiauliečiai. Už saviškius balsavo panevėžiečiai, kėdainiškiai. Taigi ir spekuliuoti reikia mokėti. Gal nujausdamas gresiantį „pravalą“, šiaulietiškai šnekant, praėjusį sekmadienį televizoriaus ekrane nebešmėžavo ir „namudinis“ meras J. Sartauskas. O gal – ir sąskaita išseko? Kažkodėl galvon peršasi pastaroji mintis. Ir ji turi visas teises pirštis.
Dešimt tūkstančių litų komerciniam projektui ir savo asmeninei reklamai iš miesto kultūros biudžeto atsriegęs Šiaulių meras J. Sartauskas iki šiol viešai nepaaiškino, kur išleisti pinigai. Galima ginčytis iki nukritimo – dešimt tūkstančių litų yra daug ar mažai, tačiau pinigai mėgsta būti skaičiuojami. O visuomenė nori ir turi teisę žinoti, kur leidžiami jos mokesčiai. Tai tokia labai banali, tačiau pamiršta tiesa, kad politikai vis dar krūpčioja vadinami vagimis. Atsiskaitykite, mielieji, už kiekvieną centą, o jei ir toliau pūsite miglą į akis, spekuliuosite kultūros, miesto garsinimo, investicijų ir kitomis jau seniai pabodusiomis kortomis, neįsižeiskite negražiai pavadinti.
Bus dar tų mūšių ir karų. Bet ką daryti, jeigu Dievas nedavė fantazijos sužaisti bent vieną rimtą partiją? Kaip senais laikais – spekuliuoti pigiu tualetiniu popieriumi, moteriškomis pėdkelnėmis ir fantazijos trupiniais televizijos komercinį projektą vadinant kultūra. Tiesa, tam tikra prasme – tai irgi yra kultūra. Nes ir spekuliantai turi savo kultūrą. Tik gaila žmonių, kurie patikėjo manipuliacijomis, siuntė trumpąsias žinutes komercinio projekto organizatoriams. Gaila ir choristų studentų bei muzikantų, kurie dabar gali nebent pasiguosti, kad mūšius pralaimi ne kariai, o – generolai.
