Romualdas BALIUTAVIČIUS
Terminą „mazochizmas“ pasauliui padovanojo austrų rašytojas L. Zacheris-Mazochas, savo kūriniuose aprašęs žmogaus polinkį žalotis. Dar žinomas psichologinis mazochizmas, kai asmuo save kamuoja psichologinėmis problemomis ir nė nebando kaip nors jas išspręsti. Bei lytinis mazochizmas – iškrypimas, pasireiškiantis polinkiu į skausmą ir kančią.
Manote, jog tai pavieniai ir su mūsų realiu gyvenimu nieko bendra neturintys atvejai? O, kad taip būtų!
Reikia pavyzdžių? Jų į valias. Štai žiema. Atrodo, jog užtektų šalčio ir sniego nuo Šv. Kalėdų iki Trijų karalių. Tikrai spėtume atsidžiaugti ir pusnimis, ir speigų teikiamais malonumais. Bet kur tau! Visą šiltąjį gruodį ir sausio pusę aplink tik ir tegirdėjau murmant, kad žiemos nėra, kad kaltas čia globalinis klimato atšilimas, tirpstantys Grenlandijos ledynai, artėjanti apokalipsė ir atliekų nerūšiavimas. Dėl sąlyginai aukštos oro temperatūros, girdi, plinta visokios virusinės infekcijos, nėra vaikams kur pačiuožinėti, be to apsnigtas peizažas taip gražiai atrodo...
Gal tame ir būta dalies teisybės, tačiau egoizmo, mano galva, dar daugiau. Nespėjo kaip reikiant spustelėti šaltukas, ir vėl blogai: kas rytą kieme gramdomi ir nesėkmingai bandomi užvesti automobiliai, nušalusios galūnės ir nosys, mirtinai sušalę nelaimėliai, slidžiuose keliuose susidūrę arba apvirtę automobiliai, ir laukiančios astronominės sąskaitos už šildymą... Ir visa tai – kaina už gražų peizažą bei galimybę kelis kartus nučiuožti nuo kalnelio ant nuosavo pasturgalio!
Be to, šaltukas vizualiai „suvienodino“ vyriškąją ir moteriškąją žmonijos pusę. Štai kur feminisčių išsvajotoji tikroji lyčių lygybė! Kas rytą mikroautobusu vykstu į darbą (nesu mazochistas ir nesikankinu per speigą prie kieme užšalusio automobilio), todėl turiu progų stebėti į autobusėlį įlipančius keleivius bei keleives. Vieni tiek nusilpę (krizė, neprivalgo), jog duris įstengia uždaryti tik iš trečio karto. Ir nors atsisėda šalia, tiesia du litus: nuėjęs perduok vairuotojui, nes man per sunku judintis! Arba įvirsta per duris garų apsupta, kailiniais bei kailinėmis kepurėmis ir šalikais apsimūturiavusi būtybė, didelė ir sunki, o figūra – kaip šaldytuvo... Kaip pasakytų medicinos mokslus kremtantis studentas, nesimato nei pirminių, nei antrinių lytinių požymių. Štai ir spėlioju mintyse: vyras įlipo ar moteris? Ir būna, kad net atspėju! O sėkmė, kad ir visai menkutė, teikia džiaugsmo ir, kaip toje reklamoje, padeda dar labiau pasitikėti savimi.
Ateis gegužė ir jau rengsimės visai kitaip. O „dailioji lytis“ ir vėl apnuogins ilgai slėptus, saulės bei praeivių žvilgsnių išsiilgusius savo kaklus, rankas, krūtines ir blauzdeles. Ir vėl viskas sugrįš į savo vėžes. Tik, štai, kur nors šiaurėje gyvenantiems čiukčiams arba eskimams šituo požiūriu kur kas mažiau pasisekė: jų moterys kailiniuotos ir kepurėtos vaikšto ištisus metus. Ką ir sakyti, „nenuskilo“ vyručiams! Tačiau, nors jurtose ir minus trisdešimt, anie, skirtingai negu mes, nenusimena ir kažkaip įsigudrina neperšaldyti gyvybiškai svarbių organų, o jų tautos išlieka tokios pat skaitlingos bei gausios kaip ir prieš šimtą metų.
Bet grįžkime į Lietuvą. Gegužei atėjus lietuviai keiks ir kankinsis dėl karšto arba neįtikėtinai šalto pavasario, dėl lietaus, kuris supūdys visa, kas pasėta, dėl šalnų per patį sodų žydėjimą arba dėl užsitęsusios sausros... Priežasčių savigraužai randama daug, visada ir visur.
Štai kartą užbėgu pas kitame name gyvenantį kaimyną pasiskolinti lyno kriauklei atkimšti. Anas tuo metu ant sofos bedrybsąs ir televizorių bežiūrįs. Girdi, rodoma labai įdomi laida apie žvaigždžių (pamini pavardes) skyrybas. Nepasidalija jie ten turtu, vaiku, dar kažkokios bėdos... Ar nežiūri?
Ir vėl regiu mazochizmo pavyzdį: paliegęs, bedarbis, skolose skendintis nebe pirmos jaunystės vyras užuot sprendęs savąsias, iki ausų pasinėrė į svetimas problemas? Mat jam dabar gyvybiškai svarbu, kam liks vaikas, kuris sutuoktinis pasiims namą, kuris automobilį... Nesąmonė kažkokia. O gal kitam šitaip išgyventi yra lengviau? Kitaip tariant, jeigu kaimynui blogai, man truputį atlėgsta?
Dar viena „amžina“ problema, kuri tikrai demokratiškoje bei teisinėje valstybėje būtų išspręsta per pusdienį – jau bala žino kiek laiko besitęsiantis šurmulys dėl nepilnametės D. Kedžio dukters... Televizoriai kone kasdien rodo žmones budinčius prie privataus namo Kauno pašonėje. Vieni palaiko globėją, kiti – mergaitės motiną... O teisėsauga, panašu, seniai prarado viltį kaip nors išpainioti šį Gordijaus mazgą... „Nėra ir nebuvo teisybės“, - mosteli ranka dažnas, pažiūrėjęs eilinį reportažą iš Garliavos. Ir toliau grimztama į palaimintąjį nihilizmą - dar vieną nacionalinio mazochizmo formą.
Žinoma, galima iki valiai svarstyti, kodėl „mūsuose“ tiek mažai pilietiškumo, kodėl taip sunku atsikratyti amžiais tautai diegtos baudžiauninko mąstysenos ir pan.? „Et, mes visų skriaudžiami vargšai – ką galime prieš ponus, prieš tuos, kieno rankose valdžia?“ Ir toliau aimanuojama dėl valdžios savivalės, dėl žmones smaugiančių mokesčių už šilumą, augančių būtiniausių produktų kainų. Rasi, ponulis susimils ir, išgirdęs liaudies dejones, kiek atlaisvins gniaužiančią kilpą?
Nė velnio! Niekieno nekontroliuojamas godumas nežino ribų ir turi savybę augti. Todėl tendencijos aiškios: šiemet už prekes ir paslaugas mokame brangiau nei pernai, o kitąmet mokėsime daugiau negu šiemet... Galėčiau lažintis kad ir iš to, jog viešai suvalgysiu šį rašinį skverelyje priešais savivaldybę, jeigu artimiausiu metu kas nors iš esmės pasikeis! Sustabdyti užburtą ratą gali tik patys žmonės, o ne fantastinius pelnus iš gyventojų nepritekliaus gaunančios įmonės. Ir joks „geras dėdė“ čia nepadės. Beje, tą patį tvirtino ir vienas Seimo narys, kuriam uždaviau panašų klausimą: su daugumos nuomone valdžia priversta skaitytis (prisiminkime prieš kelis metus vykusį mitingą prie Seimo rūmų), o saujelę, kad ir pačių gražiausių norų vedamų entuziastų visai nesunku nutildyti... Tam yra savų metodų.
Štai kažkur prieš pusmetį Prancūzijos valdžiai tik žioptelėjus apie ketinimus pailginti piliečių pensijinį amžių, kas dėjosi šalyje? Vyko masiniai žmonių piketai, mitingai, streikai, demonstracijos, o kai kur net degė palikti automobiliai ir dužo parduotuvių vitrinos... Žinoma, neteigiu, jog visa tai yra sektinas pavyzdys – tikslo galima ir reikia siekti teisėtais būdais, vis dėlto pilietiškumo ir vienybės lietuviams, oi, kaip trūksta... Jį pakeičia masinis nacionalinis mazochizmas. Virkaujama, kad blogai, kad labai blogai, kad situacija katastrofiška, bet... nieko nedaroma kad padėtis pasikeistų. O kol bus taip, turėsime ir cinišką valdininkų savivalę, ir be paliovos augančius mokesčius, ir dvigubus gyvenimo standartus, ir visa kita, ko nenorėtume turėti.
Net jeigu, kaip tame juodojo humoro anekdote, valdžia palieptų gyventojams ateiti į miestų aikštes ir savanoriškai pasikarti, skirtingai nei prancūzas, graikas arba kitas europietis, lietuvis dar pasidomėtų: ar muilo ir virvės galą skirs valdžia, ar vis tik reikia nusipirkti pačiam?
