Romualdas BALIUTAVIČIUS

Sveikas, Vania,

prisipažinsiu, nustebau, gavęs laišką. Juk šimtą metų iš tavęs nebuvo jokios žinios. Dar nuo tada, kai bijodamas litovcų nacionalistų keršto pardavei butą ir išvažiavai į Rusiją. O juk gyvenome šalia: aš Vyckos, tu – Lenino gatvėje. Pameni, po darbo kaskart „televizoriuje” prie stoties susitikdavome, alaus išlenkdavome, Landsbergį solidariai pakeiksnodavome ir jo vadovaujamą „Samajudį”? Taip, Vania... Prisiminimai mums ir beliko.

Ar pameni, kaip drauge rašėme Gorbačiovui laišką ir prašėme ginti mus, rusakalbius, nuo labusų nacionalistų siautėjimo? Kiek tada mudu parašų priraitėme skriaudžiamųjų vardu? Nebepameni? O aš atsimenu: iš viso 48 dvigubus sąsiuvinio lapus. Eilutė prie eilutės. Keturis lapus aš, likusius – tu. Po to dar skundeisi, jog parašus kūrei iki pat paryčių ir darbe pasirodei tik po pietų, dėl ko tave, rusakalbį, užsipuolė nacionalistinių pažiūrų cecho viršininkas ir pagrasino išmesiąs iš darbo, jeigu dar bent vieną kartą visą pusdienį prastovės pagrindinis gamyklos konvejeris!

O tokių pavyzdžių – nors užpakaliu kramtyk... Kartą atėjo „bičas” Igoriokas su kažkokiu savo draugeliu puskarininku. Atnešė žiemai šešias kailines lakūnų striukes iš Zoknių – buvau užsakęs sau ir dar keliems pažįstamiems. Ir stiklainį skiesto techninio spirito atsinešė, vadinamosios „masandros”. Iš reaktyvinio lėktuvo „švilpynės” aušinimo sistemos nuleido. Sakau jam, luktelėk, nubėgsiu iki parduotuvės nupirkti ko nors užkąsti, nes čia ne degtinė. O šaldytuvas tuščias. Taigi paėmiau iš uošvio munduro kišenės karo veterano pažymėjimą, prisisegiau ant megztinio kelis medalius ir į krautuvę! O ten eilės – iki pat durų! Mat šlapios dešros ir cukrinių kaulų padavė. Deficitas! Žinai, aš žmogus doras ir principingas: niekad nesinaudojau jokiu „blatu”. Bet tą sykį skubėjau... Žiūriu eilių net kelios: viena bendra, kita būsimoms mamoms, dar viena – veteranams... O keletas „frajerių”, matau, prieina prie pardavėjos, parodo pažymėjimus ir perka... Tiesiu uošvio pažymėjimą ir aš... O jau koks erzelis kilo! Iškoneveikė mane tada, kas tik netingėjo, o tokia sena ragana nacionalistė dargi per kuprą su rezgine pertraukė... Štai tau ir tautų draugystė! Jokios pagarbos paprastam darbo žmogui, karo veteranui, išvaduotojui... Nė už kapeiką! O ką aš? Nieko. Sprukau lauk. Pamatęs prie krautuvės durų saulėgrąžas pardavinėjančią slaviškos išvaizdos „matušką”, paėmiau porą stiklinių užkandai, suvyniojau į „Pravdą”, ir grįžau“.

Žinai, Vania, vieno epizodo negaliu prisiminti be šypsenos. Pameni, kaip su pilnu autobusu bendraminčių važiavome į Vilnių, palaikyti „Jedinstvos” mitingo prie Aukščiausios tarybos? Minioje aš pasijuntu žmogumi-jėga, galingu kumščiu, galinčiu sutriuškinti ne tik prakeiktus buržuazinius nacionalistus, bet ir jų kurstytojus. Tave žmonių srovė nunešė prie Seimo durų ir, mačiau, kaip besiveržiant į vidų, šalto vandens čiurkšlė nuo galvos numušė kailinę kepurę, kurios paskui taip ir nebesuradai. O aš atsidūriau kitoje pusėje, kur vos neužvirto platforma su televizijos kamera bei operatoriumi... Visai nedaug betrūko.

Vėliau mudviejų keliai išsiskyrė. Fedia iš Zokniajaus kalbėjo, jog ieškodamas geresnio uždarbio tu įsidarbinai mūrininkų brigadoje. Rublio būta ilgesnio, bet gerai, kad dirbai neilgai. Būtumei prasigėręs. Po to, kai naktį jūsų sumūrytas katilinės kaminas nugriuvo, brigadą išformavo.

Į Seimą atėjus nacionalistams, išvykai į Rusiją, bijodamas, kad netrukus prasidės represijos ir tave, seną komunistą, įkalins iki gyvos galvos arba atsitiks kažkas blogesnio. Paskubėjai, Vania!

Niekas nieko čia nepersekioja. Duodu dantį. O visos tos šimtatūkstantinės labusų minios, stovėjusios Baltijos kely ir prie televizijos bokšto, vaizdžiai kalbant, atsidūrė nuošalėje. Pakeitusi mundurus, iškabas ir lozungus, senoji gvardija sugrįžo! Mūsiškiai valdo! Argi ne puikiausias įrodymas, jog Lenino idėjos nemiršta! Daugelis partinių draugų atrado galimybę kurti verslą bei eksploatuoti pigią darbo jėgą - krautis kapitalą (ne, ne tą, parašytą Markso). Kiti metėsi į politiką – pristeigė partijų ir priiminėja sau naudingus, visai tautai reikšmingus, sprendimus. Oho! Jų vaikai ir anūkai mokosi prestižiniuose užsienio universitetuose. Taip gerai negyvenome net prie tarybų valdžios!

Labusai pyksta, girdi, tie, kurie sausio 13-ąją mūsų tankams važinėjant po Vilnių plojo katučių, dabar gražias kalbas rėžia iš tribūnų! Visi patriotai ar buvę tremtiniai, visi disidentai ir įsitikinę kovotojai už Lietuvą! Kad jau šitaip, kodėl tada 50 metų Lietuva buvo Sąjungos dalimi? Beje, mūsų bendra pažįstama saugumietė (pamiršau, kokia dabar ta jos pavardė? Kniazeva? Na, ta, kuri manęs ne kartą prašė reguliariai susitikinėti bei pasakoti apie nuotaikas kolektyve) - svaiginančią politinę karjerą vėliau „prasuko”! Visai kaip tame sename tarybiniame filme „Vestuvės Malinovkoje” - vykstant permainoms svarbu spėti laiku pasikeisti skiriamuosius ženklus. Nė kiek neabejoju, jeigu atsitiktų taip, kad vėl sugrįžtų tarybų valdžia, dauguma tų, kurie dabar iki užkimimo šaukia esą patriotai, imtų muštis sau į krūtines ir sriūbauti, kad suklaidino juos prakeikti buržuaziniai nacionalistai, apgavo niekšai ir, su ašaromis, prašytų atleisti...

Kodėl aš nesiruošiu grįžti? Dabar čia mano tėvynė: gyvenu gerai, gaunu pensiją, beje, keliskart didesnę, nei dažno „labuso” mėnesio atlyginimas. Įdirbis, Vania, įdirbis. Ir Maskva manęs nepamiršo – gaunu po kelis šimtus amerikanskų dolerių kas mėnesį. Pagaliau čia aš svarbus, mano teisėmis rūpinasi net pat Vladimiras Vladimirovičius, o grįžęs kas būčiau? Tik vienas iš 149 milijonų. Taigi.

Nemažai mūsiškių „nusėdo” savivaldose. Ką nori tą sakyk, bet vertinga tarybinio laikmečio patirtis pritaikoma ir dabar... Nors Lietuvoje visokiausių partijų jau arti pusšimčio, visos jos savo veikloje vadovaujasi tuo pačiu marksistiniu lenininiu principu: idėjos liaudžiai, materialinė gerovė – vadams. Arba kitaip: griebk viską, ką gali, o trupinius palik tautai – kad nemurmėtų. Kas virš to – tik gražūs čiulbesiai, tik šnekos.

Tu manęs paklausi, ar beprisimenu Rusiją? Kaip ne kaip – Lietuvoje aš jau kelios dešimtys metų - atvykau dar tuomet, kai statė „Nuklonasą”. Taip, Vania. Kartais, būna, tokia lengva nostalgija apima: prisimenu vaikystę, tylius Pamaskvės vakarus, tvenkinyje koncertuojančias varles, savo gimtąją Dolgoprudnają...

Norėčiau atvažiuoti paviešėti. Susėdę kiemo pavėsinėje žaistume domino, prisimintume, kaip mudu kovojome su „Samajudžiu”, ir degtinukės išlenktume. (Čia ji brangi, kažkiek neišgersi.) Žmogui juk neužtenka materialių dalykų, dar reikia šio bei to dvasiai...

Tu, Vania, paskubėjai išvažiuoti. Paskubėjai... Niekas čia rusų neskriaudžia. Propaganda visa tai. Pats žinai: labusai – rami liaudis. Daugelis sutaria su kitataučiais. Tik saviškių kažkodėl jie labai nemėgsta: valdžia tyčiojasi iš tautos – „svioklais” vadina, tauta keikia valdžią... Kartais autobuse arba gatvėje girdžiu svarstant, ar tapęs prezidentu Vladimiras Vladimirovičius ryšis užpulti Lietuvą, ar ne? Mano galva, verčiau jie savo valdžios bijotų: darbingi piliečiai baigia išsibėgioti po užsienius, vyresnius smaugia elgetiškos pensijos ir neproporcingai dideli mokesčiai... Ir jokių prošvaisčių ateityje. Mes, Vania, bent turėjome šviesaus komunizmo rytojaus viltį. O „biedniagos” labusai kasmet džiaugiasi sulaukę pavasario, kai nebereikia mokėti už šildymą.

Tikiuosi greitai pasimatysime.

Miša.