Romualdas BALIUTAVIČIUS
Pastarąjį pusmetį įmonės padalinio galva Vincas Varškėtis darbe šmėkštelėdavo tik trumpam. Žinovai tvirtino, jog nabagas kovoja su šių laikų rykšte – gilia depresija. Todėl Varškėčio pasirodymas darbe ankstų pirmadienio rytą neliko kolegų nepastebėtas...

„Apgydė mane, - kalbėjo jis koridoriuje besibūriuojantiems bendradarbiams. - Jau ir ramiau miegu, ir ateitis nebe tokia niūri atrodo. Bet ir gerai nėra. Vaistus vartoju. Gydytojas liepė jokiu būdu nenutraukti vartojimo, nes kitaip gali būti...“ Čia Varškėtis išraiškingai brūkštelėjo sau delno briauna per įsivaizduojamas venas.

„Bet iš kur pas tave, Vincai, depresija? Juk vasarą toks stiprus buvai...“ - kažkas paklausė.

„Deja, mokslas šito nežino, - nuleido akis Varškėtis. - Gydytojas primygtinai patarė susirasti kokį nors užsiėmimą – hobį, taip sakant. Girdi, nieko neveikimas po darbo ir per išeigines gero nežada, skatina niūrias mintis. Tik kad aš nežinau, kas tiktų mano amžiuje? Gal, sakau, pašto ženklus arba mašinėlių modelius pradėti rinkti?“

„Nenukvak, Vincai, - pertarė jį buhalteris Menkė. - Pašto ženklai be įdirbio – pionierių užsiėmimas. O rimtu kolekcininku jau netapsi – per senas“.

„Tai ką daryti? - sutrikęs žvalgėsi Varškėtis. - Gal rinkti degtukų dėžučių etiketes? Trečioje ar antroje klasėje per šimtą jų turėjau. Visgi patirtis - ne nuo nulio pradėti!

„Nusikalbi, - sumenkino Varškėčio idėją buhalteris Menkė. - Tu mąstyk plačiau, globaliau... Gal tau kokį gyvūną namuose auginti?“

„Siūlyčiau auginti kanarėles, - skubiai įsiterpė vadybininkė Rita. - Ir čiulba gražiai, ir rūpintis bus kuo. Tikrai nuoširdžiai sakau...“

„Netauzyk niekų, - sugėdino kolegę sandėlininkas Feliksas. - Kas ta kanarėlė? Nei paglostysi jos, nei pietums išsivirsi... Katė – visai kas kita. Gyvūnas didelis ir protingas. Gali paglostyti, paniurkyti... Yra kontaktas! Be to, katės labai gerai jaučia žmogaus negales, o jų glostymas normalizuoja kraujospūdį. Mokslininkai tvirtina, jog katės taip pat neutralizuoja susikaupusią neigiamą energiją. Rasi pas Varškėtį jos iki lubų...“

„Aš visada už šunis!“ - pareiškė tiekėjas Šamas. - Vis tik šuo - geriausias žmogaus draugas!“

„Pasakos, - atsiliepė vairuotojas Mikas. - Kasdien važinėju į sostinę, į uostamiestį ir kitur – pilnos pakelės paliktų žmogaus draugų, nors verk. Sustoji aikštelėje, pribėga, ėsti prašo. O laikant namuose reikėtų vedžioti: ankstį rytą ir vakare. Numirčiau, jeigu visa taip man: ar pavargęs, ar sergi, ar pagiringas – kelkis ir vesk laukan šunį... Nesąmonė!“
„Varškėčiui būtų naudinga vaikščioti gryname ore“, - pasigirdo nedrąsus balselis.

„To paties galima pasiekti ir mažiau komplikuotais būdais“, - nepasidavė sandėlininkas Feliksas.

„Žinai, ką? Augink žuvytes! - pasiūlė senas akvariumų ir jų gyventojų žinovas Juozas Kinka. - Supranti, atsisėdi po darbo prie nuolat judančio ir besimainančio, gyvo paveikslo, ir negali akių atsiplėšti! Ne jų vedžioti, nei glostyti. O akvariumo augalų sodinimas – tai kūryba. Tam vien žinių negana - reikia išlavėjusio estetinio skonio! Reikia fantazijos! Kanarėlės ar šunys šito negali duoti!“

„Na.. Aš nežinau... Gal ir taip... Bet vis vien toks ar kitoks būtų gyvūnas, reikia juo rūpintis, prižiūrėti, reikia šilumos.. O mane ir taip rūpesčiai baigia užgraužti...“ - nedrąsiai paprieštaravo Vincas Varškėtis.

„Žmogus jau taip sukurtas, jog pavargęs nuo vieno darbo, pailsi dirbdamas kitą“, - pacitavo kažkieno mintį vadybininkė Rita.

„Siūlau išeitį, - prie Varškėčio priėjo įmonės „kompiuterastas“ Saulius. - Augink ne paprastą, bet virtualų gyvūną. Galiu parekomenduoti pigų variantą. Pavyzdžiui, nedidelėje dėžutėje su skystųjų kristalų ekranu gyvenantį viščiuką! Kai jis norės lesti, papypsės. Beliks tik paspausti mygtuką, ir palesintas! Jis taip pat gali norėti bendrauti arba gali tekti išvalyti virtualųjį mėšlą... Virtualus gyvūnas lengvai telpa kišenėje!“

Tačiau karvės liūdnumo, į batus nudelbtos Varškėčio akys išraiškingai bylojo, ką jis mano apie virtualius augintinius...
„Nežinau... Visa tai ne man... - po nedidelės, tačiau reikšmingos pauzės patraukė pečiais Vincas Varškėtis. - Katė, šuo, žuvytės... Visa tai gerai, bet ne man. Ir toji nauda... kažkokia efemeriška, sunkiai apčiuopiama: na, žiūri, na, paglostai... O norėtųsi kažko tikro, kas džiugintų ir šildytų dargi pačią juodžiausią dieną. Gal esu senamadiško sukirpimo, bet man reikia tikrumo...“

„Tuomet tau reikėtų rinkti.... pinigus!“ - tarė iki šiol tylomis kolegų debatus stebėjęs vyriausiasis ekonomistas Kiauleikis. - Pasaulyje nėra nieko tikresnio už pinigus!“

„Na, jau! Na, jau! - paprieštaravo valytoja Valė. - Visos nelaimės ir nusikaltimai per tą bjaurastį!“

„Tau lengva kalbėti, nes jų neturi, - ironiškai išsiviepė Kiauleikis.- O perversijos prasideda tuomet, kai nebe žmogus valdo pinigus, bet pinigai žmogų“. Ir, priėjęs arčiau Varškėčio, Kiauleikis tęsė: „Kam tau maitinti kažkokį gyvūną? Susirask rūsyje tuščią trijų litrų stiklainį ir „maitink“ jį! Kiekvieną vakarą parėjęs iš darbo, patikrink savo piniginės turinį ir visas rastas 5 litų monetas sumesk į stiklainį. Maždaug po metų stiklainis taps sunkus ir nupenėtas it paršas, o jame – 4000 litų! Kaip tau toks hobis, a? Tarp mūsų šnekant, net užauginęs 10 bekonų tiek negautumei!“

P. S.

Varškėčio bendradarbiai pasakojo, kad jų kolega po šito įsimintino pokalbio labai pasikeitė. Jis galėjo valandų valandas pasakoti kaip pilnėja, o kartu ir sunkėja jo stiklainis su 5 litų monetomis. O kažkuris dargi tvirtino, jog eidamas gulti, Varškėtis stiklainį pasideda šalia pagalvės, glosto jį ir kažką tyliai kužda, kol akis surakina miegas... Žinoma, tokios šnekos galėjo būti paprasčiausi plepalai, tačiau metams praėjus Vincas Varškėtis netikėtai pasiėmė atostogas ir išskrido poilsiauti į Tenerifę. Kolegų paskaičiavimais, keturių tūkstančių kelionei jam tikrai turėjo pakakti...