Perskaitę pavadinimą turbūt pagalvojote, kad šis rašinys – apie kūniškuosius malonumus, nepavaldžius sveikam protui. Deja, šįkart norisi pakalbėti ne apie kūniškuosius, o apie partinius malonumus.

Atsimenate, kaip vaikystėje nutraukus vorui koją, ji kurį laiką dar pati šokdavo savo paskutinį šokį, nors ir atskirta nuo kūno. Kažkas yra sakęs, kad ir višta, nukirtus jai galvą, nubėgo keliolika metrų, kol įstrigo dygliuotuose krūmuose. Makabriškas vaizdelis, vertas Holivudo „siaubiakų“ kūrėjų dėmesio.

Tačiau dar didesnis siaubas apima stebint tai, kas vyksta Šiaulių miesto socialdemokratų partijos stovykloje. Socdemų gretos miesto Taryboje yra pačios gausiausios, todėl nuo jų pozicijos turėtų priklausyti daugelis mieste priimamų sprendimų, juolab, kad ir mero postas atiteko socialdemokratui Justinui Sartauskui.

Nesiimsime dabar analizuoti, kaip giliai į pono Justino sąmonę yra įsiskverbusios socialdemokratinės idėjos, nes prieš riebų dešimtmetį, kai dar buvo nepartinis, o miestą valdė konservatoriai, ne vienas politikas pliauškė, esą ponas Justinas pats užsiminęs, kad jeigu ir stotų į kokią partiją, tai tikrai į konservatorių. Tačiau laikas nenumaldomai bėgo, keitėsi miesto valdžia, tai kas gali uždrausti sulig ja keistis ir pono Justino pasaulėžiūrai bei politiniams įsitikinimams? Juk net Lietuvos įstatymai draudžia kabinėtis prie žmogaus politinės ir seksualinės orientacijos.

Taigi ponas Justinas su visu pulku socialdemokratų per praėjusius rinkimus į Savivaldybės tarybą įtikinėjo rinkėjus, kad jam, kaip ir kitiems socdemams, svarbiausias esąs žmogus. Ir šiauliečiai patikėjo. Te – jums valdžią, dabar rūpinkitės svarbiausiais žmonėmis - mumis.

Tačiau socdemai gudrūs – jie per rinkimus nesakė, kuris žmogus jiems svarbiausias: ar Petraitis, ar Jonaitis, o gal koks nors Japertas. Žodžiu, nieko konkretaus iš anksto neprisižadėjo, nesvarbu, kad tikėjomės, jog mes būsime tais svarbiausiais žmonėmis. Ir iš tikrųjų, pažvelkime į veidrodį: kas mes tokie esame, kad būtume svarbiausi? Nei kokie bankininkai, nei statybų firmų savininkai, net statybinių medžiagų krautuvės neturime, tai iš kur toks susisvarbinimas? Iš kur tas egocentrizmas – noras laikyti save, jeigu ne viso pasaulio, tai bent jau Šiaulių bamba?

Bet nereikia ant socdemų pykti, jeigu ankstesnioji liberalcentristų ir konservatorių valdžiukė nebūtų taip praskolinusi miesto, į valdžią atėję socdemai būtų galėję pasirūpinti ne vienu ar keliais, o žymiai daugiau žmonių. Ir tada ne tik statybininkai ir bankininkai, bet ir pedagogai, bibliotekininkai, menininkai, kitų profesijų šiauliečiai galbūt būtų galėję pasijusti svarbesni. Galbūt.

O kadangi pinigų statyboms ir statybininkams trūksta, valdžiukei kilo geniali mintis – taupyti. Protingas žmogus pagalvotų, kad valdžiukė turbūt nusprendė nieko nestatyti ir taip taupyti. Bet tokiu atveju labai nepatenkintas liktų tas žmogus, kuris yra svarbiausias. O svarbiausias Šiaulių socdemams, panašu, yra ne koks nors Jonaitis ar Petraitis, netgi ne Vardenis ir Pavardenis, o toks Japertas, kuriam priklauso viena iš statybinių medžiagų parduotuvių. Taigi Japertui panorėjus, Sartauskui paliepus, nuspręsta statyti Menų inkubatorių, kuris menininkams nereikalingas. O pinigų statyboms galima sutaupyti uždarant mokyklas, žiauriai mažinant finansavimą visoms kultūros įstaigoms ir t. t., ir pan.

O tada ir prasidėjo visas gražumas. Socdemų partijos Šiaulių skyriaus viršūnėlės: pirmininkas Edvardas Žakaris ir jo pavaduotojas Valerijus Simulik, ėmė tarsi žaibais svaidytis pareiškimais, kad Menų inkubatoriaus statybų miestui nereikia, kad mokyklų taip drastiškai uždarinėti negalima... Žodžiu, vyrai tvirtai išsakė savo poziciją.

Manote, jeigu partiniai bosai liepė, tai partijos eiliniai turbūt paklausė ir nubalsavo prieš mokyklų uždarinėjimą ir prieš Menų inkubatoriaus statybas? Paaiškėjo, kad partijos eiliniams su pačiu Justinu Sartausku priešakyje partijos bosų nuomonė – nė motais.

Atrodė, kad toks nepaklusimas partijos bosų nuomonei turėjo būti griežtai įvertintas, gal net ponas Justinas atšauktas iš merų, nes vykdo priešingą politiką, nei viešai skelbia partinė skyriaus valdžia. Tačiau nebuvo nieko.

E. Žakaris ir V. Simulik toliau vadovauja partijos skyriui, kurio eiliniai nariai jų „neklauso“. Tarsi kūnas būtų atskirtas nuo galvos ir tapęs nepavaldus jos norams. Siaubas!

Ar neatrodo, kad atėjo laikas atversti kortas: paskelbti, kas iš tikrųjų vadovauja Šiaulių socdemams ir kas atsakingas už jų vykdomą politiką, arba prisipažinti, kad viešai svaidyti pareiškimai tebuvo tik apsimestinė vaidyba.

Kęstučio PABIJUTO pieš.