Romualdas BALIUTAVIČIUS

„Viskas. Turi „sėsti ant dietos“, - pasakė žmona Rapolui Virbalui, po to, kai susirengus į svečius, ji pastebėjo, kad švarkas vyrui darosi per ankštas ir sagų perkelti nebėra kur – teks prie stalo vaidinti sukaitusį - sėdėti prasisegus.
„Man atrodo, jog aš ir taip plonas, kaip virbalas... Ar ne paprasčiau nupirkti kitą kostiumą, - balsu mąstė Rapolas Virbalas.
„Na, taip. Nupirkti! O po kelių mėnesių pirkti kitą, ar ne? Po to – vėl? Žinai, kiek tam pinigų reikės? Paprasčiau subalansuoti mitybą. Ir pigiau, ir sveikiau!“ - nesileido į diskusijas pati.
Tą patį vakarą šeimos taryba Rapolo Virbalo žmonelės, besivadovaujančios principu „Mes visi galvojame taip, kaip aš“, asmenyje įpareigojo šeimos galvą per savaitę susirasti populiarią dietą ir, žinoma, pradėti jos laikytis.

Pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaudamasis mūsų pasakojimo herojus rinkosi dietą, buvo minimumas patogumų, maksimumas efektyvumo. T. y. per trumpą laiką numesti kuo daugiau svorio ir vėl gyventi kaip gyvenus.
Rapolo Virbalo kolega, sužinojęs kas ir kaip, iškart pasiūlė bado dietą. Girdi, suaugęs, sveikas žmogus gali badauti 40 dienų. Ir nieko! Savęs neatpažinsiąs!
Kolega turėjo teisę šitaip kalbėti, mat jis pats kartą pamiršo į darbą pasiimti rankinę su pinigais ir sumuštiniais – 8 valandas nė trupinio burnoj neturėjo, dėl ko vėliau labai didžiavosi bei laikė save prityrusiu badautoju.

Tačiau badavimas – ne dieta, ir Rapolas Virbalas pasinėrė į internetą.
Trumpam dėmesį patraukė raugintų kopūstų dieta: galima valgyti kiek nori ir kada nori. Per savaitę prarandama iki penkių kilogramų kūno svorio. Tačiau, puikiai žinojo, kad rauginti kopūstai jam visada sukelia tam tikrų asociacijų: aprasojusį degtinės stikliuką bei rūkytas dešreles. O šito leisti nebuvo galima!
Visokios įžymybės irgi siūlė savo stebuklingąsias dietas. Leidi Kaka prarado pusantro kilogramo savaitę marindamasi omarais ir raudonuoju vynu iš Bordo regiono, o štai kita pop žvaigždė – lietuvio ir afrikietės palikuonis Mykolas Jackūnas sulieknėjo gerdamas pagal vudu šamano receptą padarytą gėralą iš 39 skorpionų uodegėlių, pelkių angies liežuvio bei džiovintų fugu žuvies pienų.

Tačiau visa tai buvo toli nuo realybės...
Kitą dieną pati iš kažkur parnešė ir liepė pakabinti ant sienos keletą plakatų, kokius labai mėgsta paaugliai. Juose buvo pavaizduotos lieknos muzikos ir kino pasaulio žvaigždės: vyrai, lyg būtų pervažiuoti plentvolių bei merginos ir moterys – lygesnės net už lyginimo lentas. Visa tai turėjo Rapolui Virbalui priminti, ko jis siekia, ir koks bus jo pastangų rezultatas. Kolegos darbe irgi spėjo pastebėti, kad jis pasikeitė, ir pasikeitė ne į gerąją pusę. Visuomet buvęs kompanijos siela, mūsų pasakojimo herojus ėmė vengti vakarėlių, vyriškų susibūrimų ir pokalbių apie alų, vyne troškintas karkas bei kitokius visuotinai pripažintus gerus dalykus. Pertraukėles darbe jis praleisdavo plepėdamas su kolegėmis moterimis apie efektyviausias dietas, džiūvėsius, kalorijas, stebuklingai sulieknėjusias talijas ir kopūstlapių ruošimo būdus.

Dar įniko skaityti žurnalus moterims, ko anksčiau nebūtų susapnavęs net didžiausiame nakties košmare. Galiausiai paprašė poros savaičių nemokamų atostogų ir ilgam dingo iš horizonto. O kai po pusės mėnesio vėl pasirodė darbe, Rapolą Virbalą sunku buvo atpažinti: buvo sulysęs tiek, kad, atrodė, oda kabo ant jo skeleto, kelnės nuolat smuko žemyn, o švarkas kabėjo lyg ant kaliausės. Tačiau blogiausiai buvo ne tai: su Rapolu tapo nebeįmanoma susikalbėti – per pusvalandį jis spėjo susirieti kone su visais skyriaus kolegomis ir, svarbiausiai, dėl visiškų niekų. Tik savo naujai draugei – sekretorei Gėnutei prasitarė besilaikąs ultraefektyvios kiniškos ryžių dietos, kurios esmė paprasta: galima valgyti virtus nesūdytus ryžius kiek tik nori, tačiau tik su viena lazdele. Kiti valgymo būdai: šakute, šaukštu, rankomis... kuo griežčiausiai draudžiami. Jis dar pasiguodė, kad vienu prisėdimu daugiau 10 ryžių grūdų nėra pasisekę suvalgyti... Tada Rapolo Virbalo kolegos suprato: žmogus žūva jų akyse. Reikėjo kažką daryti!

Penktadienį, po darbo, kaip jau buvo įprasta, kolegos susiruošė į aludę. Rapolas Virbalas pareiškė verčiau eisiąs į biblioteką paieškoti literatūros apie sveiką gyvenimo būdą. Bendradarbiams teko pasitelkti visą išmonę bei diplomatinius sugebėjimus, kad įkalbėtų jį pakeisti planus. Galiausiai tai pavyko, kai vienas iš jų pažadėjo papasakoti apie labai gerą lietuvišką dietą, kurios laikantis žmonės darosi geresni, nuolat būna puikios nuotaikos ir t. t. Rapolą Virbalą tai sudomino. „Aš tik pasėdėsiu kartu – alaus negersiu ir jūsų žirnių su kiaulės kojomis nevalgysiu!“ - iškėlė sąlygą.

„Jokiu būdu!“ - vienbalsiai pritarė kolegos.
Vyrai jau pusvalandį gėrė alų ir čiaumojo žirnius su virtomis kiaulės kojomis. Tik Rapolas Virbalas nudelbęs žvilgsnį, vis kažko negalėjo rasti padavėjo atneštame meniu. Matėsi, kad jį blaškė nepaprastai gardūs alkanam žmogui maisto kvapai, tačiau, kietai sučiaupęs lūpas, jis atrodė abejingas viskam kaip Egipto sfinksas...
„Rapolai, pasakyk, ar tu laimingas? Ar tavo pastangos vertos, ką turi?“ - galiausiai paklausė kažkuris iš kolegų.
„Žinoma, - pareiškė Rapolas Virbalas. - Lieknėju, maitinuosi sveikai, ugdausi valią – argi šito maža?“

„Aš ne apie tai... Rapolai, ar tu jautiesi laimingas? Atsakyk mums pridėjęs ranką prie širdies: ar tu tikrai laimingas?“
„Na, gal ne visai... Valgyti kažko norisi... Ir iš viso...“ - atsakė po nedidukės pauzės pasakojimo herojus.
„....Ir iš viso tau seniai norisi spjauti į šitą ultramodernią dietą, nes nuolat jauti baisų alkį, susierzini dėl smulkmenų ir norisi visiems, kas gyvena ir jaučia malonumą, perkąsti gerklę, argi ne taip?“
„Na, taip.. Yra tame teisybės...“ - pripažino Rapolas Virbalas.

„Kodėl gi tu, gana nekvailas žmogus, kankini save? Prabudo iki šiol snūduriavęs mazochistas? Ne? Tuomet kodėl? Kodėl nemyli savęs tokio, koks esi, bet vaikaisi paikų šešiolikmečių idealų? Vėjai visa tai ir demagogijos. Holivudiniai štampai. Žmonės – unikalūs. Mes lietuviai, ne kinai: bulvės, kiauliena, alus, ir darbas. Darbovietėje kilnoji popierius? Tuomet rask laiko nueiti į sporto klubą arba nusipirk treniruoklį. Bet valgyti turi kaip žmogus“.

„Vyručiai, mielai, bet, žinote, žmona... Ji tokio posūkio nesuprastų...“
„O tu pasakyk, kad perėjai prie lietuviškos dietos. Daug nesumeluosi. Beje, kaip jai pačiai sekasi kontroliuoti svorį?“
„Sunkiai. Pilnėjame abu. Bet ji įsitikinusi, jog pilnėju tik aš“, - paaiškino Rapolas Virbalas.

„Betgi yra svarstyklės!“
„Kaskart teigia ne taip jas padėjusi, arba grindų paviršius nelygus, arba ne ta koja užsilipusi...“
„Kvailystės, tačiau moteriai tokių dalykų neišaiškinsi, - sutiko bendradarbiai. - O tu jai pasiūlyk drauge laikytis lietuviškos dietos!“
„O kaip viršsvoris?“ - dar pasidomėjo Rapolas Virbalas.

„Jeigu jautiesi išties laimingas, sveikas ir patenkintas gyvenimu – kokią tai turi reikšmę? Piemenimis jau niekad nebūsime, ir kuo anksčiau tai suvoksi, tuo geriau. Išgėrei bokalą alaus – pareik namo pėsčias, sukirtai porciją mėsos – mink treniruoklio pedalus arba... apkabink žmoną. Jei mokėsi save mylėti – viršsvoris pasitrauks ir be dietų.“
„Gyveni – mokaisi“, - pagalvojo Rapolas Virbalas keldamas prie lūpų aprasojusį bokalą. Pirmą kartą per pastarąsias kelias savaites jis pajuto besėdįs savo rogėse...