Kas darosi su mūsų policija? Kodėl geriausi, protingiausi specialistai iš Šiaulių išvažiuoja dirbti į Vilnių, o pas mus lieka buvę „partorgai“ arba atkeliami Kėdainių genijai? Net graudu pasidarė, kai per televiziją prieš keletą dienų parodė generalinio komisaro pavaduotoją Renatą Požėlą, kuris atsiprašė visuomenės dėl nederamo policijos pareigūnų elgesio. Atsiprašė – ir karūna nenukrito. Ir negėda kaimynui pasakyti, kad Renatas Požėla savo karjerą pradėjo dirbdamas Šiaulių miesto kelių policijoje.

O ar jūs esate girdėję bent vieną atsiprašymą iš Šiaulių policijos vadovų? Tai gal Šiaulių policininkai niekada neklysta ir neprisidirba, o visą savo darbą atlieka tiesiog nepriekaištingai? Gal centrinėje turgavietėje visi nusikaltėliai jau išgaudyti ir niekas atvirai nebeprekiauja kontrabandinėmis cigaretėmis? Gal banditai po miestą nebevažinėja prabangiais „mersais“, o į laisvę žiūri tik pro kalėjimo grotas? Gal nebeliko nė vieno plėšiko, nes šaunieji miesto policininkai visiems užlaužė „sparną“? Anaiptol.

Šias mintis paskatino žmonių pasakojimai apie tai, kaip praėjusią savaitę policijos pareigūnais prisistatę neuniformuoti „ambalai“ įsiveržė į J. Basanavičiaus gatvėje esančio bendrabučio kambarėlį, mažamečius vaikus išgrūdo lauk, o prieš niekuo dėtą vyrą naudojo jėgą ir išsivežė jį į Šiaulių miesto policijos komisariatą, iš kurio pėsčiomis paleido apie 4 valandą nakties. Galbūt manė, kad žmogus tylės, gal bendrabučio gyventoją palaikė antrarūšiu žmogumi? Juk žinome, kad tarp ten gyvenančiųjų nemažai yra ir taurelės nevengiančių, ir be darbo slampinėjančių.
Labiausiai nustebino ne tai, kad policininkai galimai sumaišė kambarių duris ir galėjo pataikyti ne į tą butą. Juk klysti – žmogiška, o policininkai  norėjo gero – bandė sugauti dviračių vagį. Galbūt būtų galima prisikabinti prie jų darbo metodų, kai į policiją žmogus išvežamas net nesuteikus jam progos pasiaiškinti, „nugesinamas“ ir „supakuojamas“ stebint vaikams. Bet juk policininkams tenka dirbti ne su vaikų darželio auklėtiniais, o gaudyti nusikaltėlius, nuo kurių ir patiems gali į galvą kliūti, todėl ne visada yra noro su kiekvienu įtariamuoju cackintis.

Jei suklydo vyrai, tai suklydo. Kam to nepasitaiko? Bet pribloškia Šiaulių miesto policijos vadovo Rimvydo Šlekio elgesys. Paprašytas pakomentuoti žmonių pasakojimą, policijos galva paprašo duoti laiko viską išsiaiškinti, o tada neria į krūmus. Nei prašom, nei ačiū, nei atsiprašau – komentarų nebus.

Jeigu tie „ambalai“, kurie žmogų atvežė į policijos komisariatą, buvo ne policininkai, tai taip ir reikėjo pasakyti: „Gerbiamieji šiauliečiai. Šiuo metu žmones bendrabučiuose suiminėja pašaliniai asmenys, prisistatantys policijos pareigūnais. Jie ne tik suima žmones, bet ir policijai nieko nežinant veža suimtuosius į policijos komisariatą. Situaciją policija kontroliuoja ir pats asmeniškai žadu imtis priemonių. Atsiprašau, kad tai darysime šiek tiek pavėluotai, bet procesas užtruko, nes reikėjo surinkti visą operatyvinę informaciją.“

Žinoma, sunku patikėti, kad pašaliniai asmenys mieste suiminėtų žmones ir juos vežtų į policiją. Jeigu tų „ambalų“ sulaikytas žmogus įtariamas nusikaltimais, tai kas draudė ponui R. Šlekiui taip ir pasakyti: „Gerbiamieji šiauliečiai, bendrabutyje vyko žiauraus bandito sulaikymas, todėl kilnus sulaikymo tikslas pateisino visas sulaikymo metu taikytas priemones. Banditas ketvirtą valandą nakties buvo paleistas iš policijos komisariato, nes po pokalbio su pareigūnais jis pasikeitė ir tapo doru žmogumi. Todėl toliau jį laikyti suimtą nebebuvo prasmės“. O paslaptingos bylos detalių, jeigu tai gali pakenkti tolesniam tyrimui, komisaras galėjo ir neatskleisti.

O jeigu policininkai pasikarščiavo ir suklydo – negi taip sunku tai pripažinti ir pasakyti paprasčiausią „atsiprašau“?
Pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti gali tik stiprus žmogus. Žymiai paprasčiau kaip stručiui smeigti galvą į smėlį ir bandyti laukti, kol „pavojus“ praeis.
Dabar belieka laukti, kol visuomenei bus pranešta, kad to įvykio iš viso nebuvo, žmogelį galbūt apkaltins alkoholine psichoze ir prasimanymų skleidimu. O jo kaimynai sulaikymą turbūt bus susapnavę, todėl visų bus paprašyta atsiprašyti. Tokia šios istorijos baigtis mūsų mieste šiandien atrodytų dėsningiausia.  

O ar išgirdome paprasčiausią policijos vadovų atsiprašymą, kai daugiavaikė motina tapo policijos „gyvuoju skydu“? Atsimenate istoriją, kai naktį trijų vaikų motina į V. Čkalovo gatvę išsikvietė policiją, nes  nusikaltėliai apšaudė jos namus. Atvykę pareigūnai moterį 2 valandą nakties kažkodėl kalbino išsivedę į lauką, o tuo metu vėl nuaidėjo šūviai ir kulkos perskrodė moters galvą bei krūtinę.

Nei apskrities policijos vadas Egidijus Lapinskas, nei miesto policijos viršininkas R. Šlekys tada neištarė žodžio „atsiprašau“. O policijos atstovė spaudai, paklausta, kodėl policininkai neapgynė daugiavaikės moters, atrėžė, jog toks klausimas yra nekorektiškas. O juk paprasčiausia būtų policijos vadovui kaip tikram vyrui prisiimti atsakomybę už pavaldinių darbą ir atsiprašyti. Juk policijoje kaip ir visur kitur dirba įvairūs žmonės: ir talentingi, ir negrabūs, ir protingi, ir tinginiai... Ar būtų nukritusi karūna?

O ar taip sunku pasakyti: „Šiauliečiai, nesugebu susitvarkyti su kontrabandininkais turgavietėje, atleiskit man ir padėkite.“ Tačiau to nesulauksime. Kartą per mėnesį, o gal dar rečiau policijos atstovė išplatins pranešimą spaudai, kad turgavietėje su 20 ar 25 pakeliais cigarečių sulaikytas prekeivis. Atseit, policija labai gerai dirba. Ir nė motais, kad tas pats prekeivis jau kitądien vėl stovi įprastoje vietoje.

Daugybę metų buvo kalbama, jog problemos sprendimas labai paprastas: tereikia turgavietėje kabinti stebėjimo kameras, tačiau kažkodėl kelioms kameroms vis nerandama pinigų. Toks jausmas, tarsi nematoma ranka globotų kontrabandos pardavėjus. Todėl labai nustebino idėja stebėjimo kameras sukabinti A. Mickevičiaus gatvėje, kad iš privataus naktinio klubo išėję girti lankytojai būtų stebimi, kaip po vadinamojo „Kremliaus“ langais laukia atvykstančių taksi.

Čia būtų galima vardyti dar daugybę policijai garbės nedarančių istorijų, tačiau ar verta? Juk vis tiek niekas nepasikeis. Keistis stengiasi tik tie, kurie pripažįsta savo klaidas. Teisuoliu save laikantis žmogus niekada nesikeis, nes jis sau patinka toks, koks yra.
Ar ne todėl Šiaulių policijos reitingai rieda žemyn didžiuliu pagreičiu? Jeigu 2010 metais Šiaulių policija pasitikėjo net 78 procentai gyventojų, pernai pasitikėjimas smuko net iki 51 procento. Šiuos skaičius savo veiklos ataskaitoje pateikia pats Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Tokiu greičiu riedant žemyn prireiks dar poros metų, kad pasitikėjimo reitingas pasiektų visišką nulį. Apvalų, su skyle viduryje.  
Kokią išvadą daro miesto policijos protai, kodėl taip blėsta jų aureolių šviesa? Nepasitikėjimo priežastis policijos veiklos ataskaitoje nurodoma labai netikėta: „...nes atlikus gyventojų nuomonės apklausą, nepasitikėjimą policija pareiškė mažiau žmonių, nei tikėtasi“. Tai čia turbūt reikia suprasti, kad patys apklausiami šiauliečiai nepateisino policijos pareigūnų lūkesčių?
Kai daromos tokios išvados, teigiamų pokyčių tikėtis neverta. Paprasčiausia bus kitąmet tarp apklausiamų šiauliečių įtraukti daugiau policijos pareigūnų. Tada nuomonė apie policiją iš karto pagerės. Ir Policijos departamentas turbūt paglostys.
Caca lialia.