Ar žinote tokią lietuvių liaudies stebuklinę pasaką, kai princesei mostelėjus burtų lazdele aplink pražydo gėlės, sučiulbo paukšteliai, o laimingi karalystės gyventojai ir svečiai gėrėjosi nuostabiais gėlių žiedais ir atsigėrėti negalėjo. O princesė su burtų lazdele rankoje tik kukliai priiminėjo visų padėkas ir vis kartojo: „Nieko čia tokio, tai man nieko nekainavo. Tiesiog matau visų jūsų, mielieji karalystės gyventojai, palaikymą ir pritarimą mano idėjoms, todėl iš karto ir pradedu mosikuoti burtų lazdele. Kviečiu visus prisijungti ir lazdele pamakaluoti drauge – už gražią ir žydinčią bei saulėtą mūsų karalystę...“ „Nesikuklinkite, brangioji mūsų princese, pažiūrėkite, kaip viskas aplinkui pražydo jūsų dėka. Kuklumas puošia, bet per daug puoštis – nekuklu“, - gyrė princesę karalystės gyventojai. Ir visi laimingi toliau gyveno.
Nežinote tokios stebuklinės pasakos? Nieko tokio. Mes irgi nežinojome – bet tik iki praėjusio penktadienio, kai panaši „stebuklinė pasaka“ buvo atspausdinta viename Šiaulių laikraštyje. O po „pasakos“ pavadinimu atspausdintas Šiaulių „viceprincesės“ Daivos Matonienės abrozdėlis. Šypsosi tas abrozdėlis visas patenkintas it rublį radęs, o laikraščio skaitytojai, jeigu iš viso kuris ir perskaitė tą apmokėtą straipsnį, sužinojo, kodėl tas abrozdėlis toks laimingas.
Ogi todėl, kad Saulės miestas tiesiog pražydo gėlėmis „viceprincesės“ Daivos dėka. Dabar mieste toks pasakiškai teigiamas įvaizdis: svečiai grožisi neatsigroži gėlynais, už kuriuos reikia dėkoti abrozdėlyje pavaizduotai patenkintai poniutei.
Pripažinkime, Šiaulių vicemerė Daiva – tai tikrai ne princesė iš stebuklinės pasakos, gal todėl ir to kuklumo šiek tiek pristigo. Ėmė „viceprincesė“ apmokėtame straipsnyje girtis, kaip ji gerai mokėjo už dyką iškaulyti gėlių puikiesiems gėlynams, todėl dabar visi ir mato puikų rezultatą - miestas pražydo gėlėmis...
Tik ar ne per žiauriai čia mūsų „viceprincesė“ užlenkė su tomis gėlėmis, kai miestas apleistas baisiau net už atkampų Lietuvos kaimą, kuriame ūkininkai bent jau dėl Europos Sąjungos išmokų porąkart per metus nusipjauna žolę. Mūsų miesto ganyklos, t. y. tos vietos, kurios seniau buvo vadinamos skverais, dar nė karto nešienautos, todėl kai kuriose gatvėse net vairuotojai nebegali saugiai išsukti, nes per žolynus nebesimato atvažiuojančių automobilių.
O tuose žolynuose – tiek įvairiaspalvių vasaros žiedų... Visai neseniai nužydėjo kiaulpienės. Saulės miestas tiesiog geltonavo – koks puikus pasirinkimas, juk tai Šiaulių miestą simbolizuojanti spalva. Ir kas pasiginčys - jas pasodinti „viceprincesei“ Daivai nieko nekainavo.
Po to žiedus praskleidė svėrės – dar vienas puikus pasirinkimas, nes ir jų žiedų spalva atspindi saulėto miesto įvaizdį. Nespėjo nubirti svėrių žiedai, o miestas jau kvepia dobilais. Šių puikių gėlių spalva ne tokia tinkama Šiaulių miestui, bet geltona juk irgi nusibosta, todėl gėlynams ir skverams dėl įvairovės buvo pasirinkti šie nuostabūs augalai.
Nepajusime – greitai pralėks likusios birželio savaitės ir galvas jau kels usnys. Išdidžios, beveik kaip Šiaulių valdžia, nenorinti įsiklausyti į šiauliečių nuomonę ir prašymus. Sutikite – išmoningai ir taikliai apgalvoti Šiaulių skverų ir gėlynų apželdinimo sprendimai. O viską vainikuoja žalia spalva, kuri visais laikais buvo madinga – tai vešlūs balandų sąžalynai, išsikėtojusios varpučių plantacijos ir subtilūs dilgėlių akcentai. Iš karto jaučiama profesionalo ranka. Ir viskas nemokamai – už gražias akis.
Pasidžiaugusi žydinčiu miestu apmokėtame straipsnyje „viceprincesė“ Daiva pažeria griežtos kritikos ir Šiaulių miesto savivaldybės atsakingiems asmenims, kurie savo tingėjimą gražinti ir tvarkyti miestą vis dangsto pinigų trūkumu. Štai – pažiūrėkite, kokius puikius gėlynus mieste už dyką sugebėjo įrengti ponia Daiva ir imkite iš jos pavyzdį!
Žiauriai vicemerė sukritikavo Savivaldybės, kuriai pati vadovauja, valdininkus. Tačiau nesigirdėjo, kad bent vienam iš sukritikuotųjų už blogą darbą būtų pasiūliusi „įpaišyti“ kokią nuobaudą ar iš darbo ištūrinti. Juk kaip ne kaip – pati ponia Daiva yra svarbi persona Savivaldybėje ir turi politinį „užnugarį“.
Tik vienas keistas sutapimas: kai tik artėja rinkimai, kuriuose dalyvauja ir „viceprincesė“ Daiva, iš karto spaudoje pasirodo įvairios „stebuklinės pasakos“. Ši, ko gero, jau trečioji iš tos operos. Per užpraėjusius rinkimus „paksininkų“ išleistame leidinyje ponia Daiva pasakojo, kaip puikiai sutvarkė Salduvės piliakalnį. Iš tikrųjų – lyginant su miesto gėlynais ir skverais, Salduvė atrodo ne ką prasčiau: irgi nenušienauta, prišiukšlinta, piliakalnis išrauliotas.
Viršūnė buvo pasiekta, kai vicemerė D. Matonienė įsiamžino fotosesijoje su šuniuku ir jo kakučiais, o labiausiai vykusias nuotraukas išspausdino užsakytame straipsnyje. Suprask, vicemerė surinko kakutį ir Saulės mieste it mostelėjus burtų lazdele iš karto padaugėjo tvarkos. Bet miesto politikams tos tvarkos, matyt, pasirodė per mažai, todėl visai neseniai ėmė ir beveik dvigubai pakėlė mokesčius už daugiabučiuose namuose laikomus keturkojus, o surinktas lėšas žadėjo skirti šunų vedžiojimo aikštelėms tvarkyti. Nes dar visai neseniai kai kurios iš jų niekuo nesiskyrė nuo įvairiaspalviais žiedais „nemokamai“ apsodintų miesto skverų.
Skaitai visas šias apmokėtas pasakaites ir atsistebėti negali. Vicemerei Daivai per metus be priedų išmokama apie 50 tūkstančių litų algos. Per kadenciją susidaro visi solidūs 200 tūkstančių litų. Paskaičiuokite, kiek už tokią sumą buvo galima mieste nupirkti ir prisodinti gėlių. Įsivaizduokite: Savivaldybėje nebežydėtų „viceprincesė“ Daiva, o miestas pražystų serenčiukais, pelargonijomis, petunijomis, šimtažiedžiais, surfinijomis, celiozijomis, gvazdikais, lobelijomis ir jurginais...
Žinoma, ne taip skoninga ir gražu, kaip „stebuklinėje pasakoje“ apie „viceprincesę“ Daivą, bet Savivaldybės komunalininkai, kurie savo tinginystę vis teisina lėšų trūkumu, bent jau turėtų darbo.
