Greta pagimdė. Berniuką. Prieš savaitę sulėkėme visi į Londoną jai padėti, nors koks čia tokiame reikale gali būti padėjimas.
Tik blaškėmės, lindome kur nereikia, o mudvi su Romano žmona, kaip labiausiai patyrusios, dalijome patarimus, kurių niekas nesiklausė.

Nors ir gąsdino gydytojai, Greta pati pagimdė puspenkto kilogramo galiūną ir visai neprastai jautėsi. Jos vyras, tai yra, mano sūnus, mums visiems besiblaškantiems tiesiai šviesiai pasakė, kad laikas namo, - susitvarkysią patys.

Kas keisčiausia, tik vienas Romanas, tas amžinas keliauninkas, dar bandė pasipriešinti – girdi, liksiąs ir padėsiąs išrinkti anūkui vardą. Tačiau  ir to nereikėjo: jaunieji tėveliai jau seniai buvo nusprendę, jei gims berniukas, pavadinti Andriumi, jei mergaitė – Andreja.

Jau oro uoste Romanas prisipažino, kad  pasilikti norėjęs visai dėl kitos priežasties – būtų bandęs įsiūlyti padidėjusiai šeimynėlei nupirkti nužiūrėtą namuką užmiestyje. Na, tokį kuklų – tik su penkiais miegamaisiais...
Mes keturios moterys – aš, Romano žmona ir dvynės – iš to tik pasijuokėme: tiems neįsiūlysi. Romanas kiek dėl mūsų juoko įsižeidė, o paskui pareiškė, kad jau tiek to – namo pinigus skirsiąs anūkų mokslams.

Po tų žodžių dvynės reikšmingai susižvalgė – panašu, kad ir jos laukėsi, o Romano žmona raustelėjo, nes viešos kalbos apie pinigus jai atrodė nederamos.
Kai visa tai parskridusi į Vilnių papasakojau dukrai, toji neišlaikė:
- Durnizmas visiškas! Tik idiotas mano broliukas galėjo atsisakyti tokio namo! Prisiperėjo vaikų, o gyvena nuomojame bute!

Perpykau juodai ir užrikau:
- Stabdyk mašiną – aš išlipu!
Ir dukra staiga sustabdė. Pusiaukelėje aš, žinoma, nesiruošiau išlipti, o dar su visais krepšiais. Tad po poros minučių pajudėjome.

Tačiau aš nesiruošiau ir nutylėti:
- Atsargiau su žodžiais. Tu turėtum didžiuotis, kad tavo brolis toks savarankiškas ir sugeba pats pasirūpinti šeima, o ne tyčiotis...
- Aš irgi savarankiška, - tuoj pat atsiliepė dukra. - Kas, manai, rūpinasi buto remontu ir visais namų reikalais?  Aš! Ir tik aš!
- Kokia tu savarankiška, - nesilioviau bambėjusi, nors ir supratau kalbanti tuščiai. - Gyveni iš vyro ir senelių palikimo...
- Cha, - nusišaipė dukra, - aš juk mokausi! Mokiausi...

- Na gerai – baigei magistrantūrą, - kalbėjau toliau. - Ką dabar veiksi? Mokysies toliau ar eisi dirbti?
- Jums visiems galvoje tik darbas... darbas... - atsikirtinėjo dukra.
- Kas tie „visi“? - susidomėjau.

- Na, kad ir mano vyrelis. Pats tik pernakvoti grįžta, nes, matai, darbas... - vis garsiau šnekėjo dukra neatitraukdama akių nuo kelio. - O kada gyventi? Kada linksmintis? Kai pasensiu? Kai noro niekur iš namų išeiti nebebus kaip tėvui?

Ir čia aš nutilau: iš tiesų mano vyras, mano pikčiurnos dukters tėvas iš namų tikrai nebeišeina. Na, išeina į darbą, bet grįžęs nė kojos neiškelia.
Vis sako norintis pailsėti, televizorių pažiūrėti, o ir į Londoną neskrido, nes tuoj tuoj turėjo prasidėti futbolo čempionatas...

Nelinksmas mano mintis nutraukė dukra:
- Tave iš karto prie mašinos nuvežti? O gal dar kur reikėtų sustoti?
- Prie mašinos, ačiū, - atsakiau supratusi, kad po aštraus pokalbio nesu laukiama viešnia dukros suremontuotame bute.

Lilitė