Romualdas BALIUTAVIČIUS

Pastaruoju metu daug šnekama apie pasaulio pabaigą. Girdi, viena iš senųjų civilizacijų – majai –  mums paliko kalendorių, kurio ciklas (baktunas) baigiasi 2012 metų gruodžio 23 dieną. O toliau laiko skaičiavimas nutrūksta, nes Žemės su jos gyventojais paprasčiausiai nebeliks... Ar tikrai taip beviltiška? Pabandykime įsivaizduoti, kaip visa tai galėjo atsitikti...

Vyriausiasis majų valstybės bibliotekininkas Ah Kutunas sėdėjo palmių pavėsyje prie milžiniško akmens luito ir kaukšėjo titnaginiu plaktuku. Su nedidelėmis pertraukomis jis triūsė jau ketvirta vasara ir darbas, asmeniniu valdovo Akpučo įsakymu, turėjo būti baigtas jau per kitą pilnatį. Apie tai ne kartą jam priminė asmeninis Akpučo pasiuntinys, kuris kontroliavo, kad viskas būtų padaryta tinkamai ir laiku bei detaliai informuodavo valdovą.

Bėda ta, kad titnaginiai įrankiai buvo baisiai netobuli, greitai susidėvėdavo ir juos reikėdavo keisti kone kasdien. Tam Ah Kutunas palikdavo savo dirbtuves ir keliaudavo žemyn upe į miestelį, kur įsigydavo visa, ko reikėjo darbui. Kadangi buvo neblogai įvaldęs derybų meną, valdiškų pinigų jam dar ir likdavo. O miestelyje jo nuolat laukdavo draugai ir aibė pagundų, dėl ko į malonumus linkęs vyriausiasis valstybės bibliotekininkas grįžti neskubėdavo ir taip stipriai atsiliko nuo visų terminų bei grafikų.

Kalendoriuje, kurį jis kalė akmens plokštėje, matėsi dar tik 4101 metai. Valdovas Akpučas gi buvo įsakęs plokštėje sutalpinti datas kur kas ilgesniam laikotarpiui - iki pat 5000-ųjų.
Majų valstybės bibliotekininkas buvo realistas ir žinojo, kad per vieną Mėnulio ciklą neįmanoma atlikti visko, ko nepadarė per keturias vasaras, tačiau iš paskutiniųjų stengėsi sumažinti atsilikimą ir kaukšėjo plaktuku it pašėlęs, net kibirkštys žiro... Bet, kaip dažniausiai būna beskubant, kaltas pakrypo, skilo ir Ah Kutunas smagiai tvojo plaktuku sau per pirštą.

„Kad tave kur Vukub Kakišas!” - sukliko jis, paminėdamas paukščio pabaisos vardą, kurio šiaip jau minėti nederėjo, nes nelaimė ateina ir nešaukiama.
Blogiausia, kad esant tokiam didžiuliam laiko deficitui vėl reikėjo rengtis į miestelį pirkti naujo kalto bei manijokos tepalo sužalotam pirštui...

Hucumotakano miestuke kaip visuomet buvo labai gyva: žvejai siūlė pagautą žuvį ir moliuskus, moterys pardavinėjo kukurūzų miltus, šokoladą, visokius saldėsius, vaisius ir paukščius. Bėgiojo basi vaikai. Amatininkai siūlė savo rankų darbo įnagius, medžiotojai – žvėrieną, laukinių kiaulių dantų amuletus ir gyvačių odas. O pavėsinėse šurmuliavo kūniškų malonumų mėgėjai, gerdami silpnai įrūgusį kaktusų sulčių gėrimą, iš kurio po daugelio amžių ateities kartos išmoks daryti tekilą.

„Tu ir vėl čia? - prie Ah Kutuno prišoko plačiai šypsodamasis jaunas žynys Ek Čiuvakas. - O kaip tavasis kalendorius? Ar daug pasistūmėjai?”
„Oi, nebeprimink man kalendoriaus! - paprašė Ah Kutunas, rodydamas savo nudaužytus ir deformuotus pirštus. - Man dar tik dvidešimt penkeri, o jau atrodau kaip keturiasdešimtmetis iškaršėlis. Beveik neabejoju, kad per kitą pilnatį negavęs užbaigto kalendoriaus Akpučas mane paaukos dievui Kukulkanui ant Didžiosios piramidės. Įsivaizduok, dabar kalu dar tik 4126-uosius metus. Laukia galybė darbo – vasaros tam nepakaktų!”

„Prasti reikalai, - sutiko žynys Ek Čiuvakas. - Gal tu biuletenį... arba nemokamas atostogas pasiimk – kaip ne kaip esi valstybės tarnautojas. Priklauso. Arba paprašyk valdovo dešimties saikių aukso – kanceliarinėms išlaidoms. Tada spruk ir ieškok politinio prieglobsčio pas olmekus, actekus arba mištekus...”
„Nepadės, - papurtė galvą valstybės bibliotekininkas. - Ir vieni, ir kiti, ir treti yra geri to seno krieno Akpučo draugeliai – jo kukurūzus valgo. Kaipmat mane išduotų. Kitaip valdovas Akpučas jiems kukurūzotiekio kranelius užsukiotų.”

„O jeigu akmenyje iškaltumei didesnius rašmenis? Arba jeigu kaip nors pagreitintumei procesą?” - neatlyžo žynys.
„Niekai visa tai: įsikištų paveldosaugos biurokratai, be to, reikėtų iš naujo viską derinti su architektūros skyriumi, o jie ten darbais užsivertę – ilgai užtruktų. Ilgiau nei pats darbas. Dabar gi piramidžių renovavimo vajus, visi skuba, nes valdovas pažadėjo kompensuoti dvidešimtąją dalį sąnaudų”, - paaiškino vyriausiasis majų bibliotekininkas.
„Bet juk kaimynai - actekų metraštininkai kažką panašaus iškalė vos per vieną vasarą! Gal tau reikėtų nuvykti pas juos į seminarą ir pasisemti patirties?”
„Actekai didelė ir turtinga tauta. Ne prieštvaniniais įrankiais jų metraštininkas dirba, bet iš sūrių ir kvaišalų šalies parplukdytu įtaisu. Mūsų valdžia tam neturi pinigų. Ir pasiskųsti nėra kam – profsąjungos silpnos... Tik butaforija”, - bėdojo Ah Kutunas.

„Jei negali irtis prieš srovę, atsipalaiduok, plauk pasroviui ir mėgaukis, - pacitavo žynys religinius raštus – Čilam Balamą. - Eime, suvalgysime po kukurūzų paplotį, išgersime šio to stipresnio, pasilinksminsime su piramidžių vaidilutėmis, o tada, žiūrėk, dievai apšvies protą, ką reikėtų daryti!”
Norėdamas atitolinti šiurpą keliantį sugrįžimą prie akmens plokštės, vyriausiasis valstybės bibliotekininkas sutiko.
Kelias dienas, pamiršę viską pasaulyje, jie valgė ir gėrė, leido laiką su piramidžių tarnautojomis, kol vieną rytą Ek Čiuvakas tarė bėdon papuolusiam draugui: „Dievai priešaušriu man atsiuntė sapną, ką privalai daryti: tuščiąją plokštės dalį, kurioje dar nėra rašmenų, apdėk sausomis malkomis. Kitą jos dalį paslėpk po storu upės molio sluoksniu. Tada kūrenk laužą dvi dienas ir dvi naktis. Trečiosios rytą ant akmens gausiai užpilk šalto vandens. Plokštė trūks. Pašalinęs tuščiąją dalį, galėsi valdovui pasakyti, jog plokštės būta per mažos ir visas kalendorius joje netilpo! O čia jau ne tavo problemos, argi ne taip?”

„Tu genijus! Karūzo! Proletariato vadas! Kapitono Granto vaikas! Venceremos!” - ekstazėje nei šį, nei tą sušuko valstybės vyriausiasis bibliotekininkas ir išskubėjo prie nebaigto kalti kalendoriaus.
Grįžęs juto tokį didelį atsipalaidavimą ir palengvėjimą: visų vargų pabaiga buvo čia pat! Išgėręs porą medinių kibirėlių minėto alkoholinio gėralo, kaip mokė Ek Čiuvakas, dvi dienas ir naktis kaitino akmens plokštę, o tada negailėdamas šliūkštelėjo šalto vandens.

Į viršų pakilo tuntai garo kamuolių ir pasigirdo garsas, panašus į perkūną. Plokštė skilo.
Tik dabar Ah Kutunas su siaubu prisiminė pamiršęs upės dumblu ir moliu uždengti kitą plokštės dalį, tą, kurią žūtbūt reikėjo išsaugoti! Akmeniui dar neatvėsus, jis rankomis puolė žarstyti dengiančius nuodėgulius, žarijas bei pelenus.

„Kad tave kur Kakišas!” - neslėpdamas apmaudo susikeikė vyriausiasis valstybės bibliotekininkas, išvydęs, jog plokštė su iškaltu majų kalendoriumi skilo visai ne ten, kur tikėtasi. Paskutinė plokštėje likusi data buvo 2012 metų gruodžio 23-ioji, o į smulkius gabalus sutrupėjusią didesniąją kalendoriaus dalį reikėjo kuo skubiau paslėpti, kol nesuuodė valdovo Akpučo šnipelis...
Įkaušusio valstybės tarnautojo kalendoriaus fragmentas išliko iki mūsų dienų. Vėliau visa tai apaugo legendomis bei prasimanymais, esą, paskutinioji majų kalendoriaus data rodo laikų pabaigą, pranašauja Žemę ištiksiančią globalią katastrofą ir visos žmonijos žūtį. Melas visa tai. O štai koks likimas ištiko išsiblaškiusį vyriausiąjį majų valstybės bibliotekininką Ah Kutuną – istorikai vieningai nutyli...