Mano kantrybės taurė, kaip sakoma, perpildyta – susirinkau drabužėlius, batelius, pasiėmiau dantų šepetėlį, drėkinamąjį kremą ir išėjau gyventi į į mamos butą. Taip ar taip moku už jį – kiek čia bereikės primokėti už vandenį ir elektrą.

Vyras iš karto nepatikėjo, kad tai rimtai, bet po poros dienų paskambino:
- Baik išsidirbinėti – eik namo..
- Cha!  - atsakiau ir išjungiau telefoną.

Jei kas ir išsidirbinėja, tai tik jis.
Ėmė vieną rytą ir nei iš šio, nei iš to susidomėjo:
- O kur tas puodelis, kurį tau padovanojau?
- Koks dar puodelis? - apstulbau.
- Na, tas, kur pernai tau iš komandiruotės  parvežiau – su raudonomis lūpomis, - tęsė vyras nekreipdamas dėmesio, kad aš užsiėmusi - kepu lietinius.
- Ach, tas... - atsitokėjau į abi keptuves įpylusi po samtelį plakinio. - Į darbą nusinešiau, o kas?
- Tikrai nusinešei? - toliau atkakliai kamantinėjo vyras. - Tikrai nesudaužei?  
- Tikrai nusinešiau... tikrai nesudaužiau... - atsakinėjau kairiąja ranka pakėlusi vieną keptuvę, o dešiniąja bandydama apversti lietinį antroje.
- Tu tikra, kad nesudaužei? - nesiliovė vyras raitydamas karštus lietinius su grietine tokiu tempu, kad aš vos spėjau kepti.
- Jėzusmarija, ko tau tas puodelis taip parūpo? - nebeištvėriau matydama, kad tešla baigiasi, o man dar neteko lietinių nė paragauti.
- Na, dėl tvarkos – noriu žinoti, ar vertini mano dovanas, - lyg niekur nieko pasakė vyras atkišdamas man tuščią lėkštę – girdi, įdėk dar.
- Dovanas... Dovanas... Tai tu puodelį vadini dovana?!.  Gėdytumeis! - dar labiau pasipiktinau ir išjungiau viryklę nebaigusi kepti.
- Dovana yra dovana, kad ir nedidelė... Juk vis dar krizės metas, - filosofavo vyras gromuluodamas  karštus lietinius. - Ir ko čia putoti.
- Kažin kas čia putoja. Ir kažin kas čia puodelius, lėkšteles daužo... -  atsikirtinėjau sriūbčiodama kavą. - Tai yra, aišku, kas daužo ir kas sudaužęs net šukių nesiteikia sumesti į šiukšlių dėžę...
- Na, tik nepradėk tu savo melodijų – matai, tik aš čia viską dažau, tik aš vienas čia šiukšlinu, - pasipiktino vyras ir jau stojosi eiti – lietiniai tai suvalgyti, bet neišėjo: - O kur mano kava?
- Pasidaryk pats, -  pasakiau  ir nesudėjusi indų į plovyklę išnėriau iš virtuvės.

Man jau užteks, nusprendžiau prieškambaryje kluptelėjusi ant katės gulto.
Kiek kartų jis žadėjo Rainiukės gultą išnešti į rūsį per tris savaites, bet taip ir nepasijudino. Tai jam futbolas, tai jam dar kas...
Aš neišnešiau iš principo – jei jau vargšę katę peršėrė ir taip numarino, tai tegul ir jos palikimu pasirūpina. Užtenka, kad aš tvarkydama kambarius Rainiukės žaisliukus, indelius surinkau ir į gultą sudėjau.

Gal dar būčiau ir tai iškentusi, tačiau mane pribaigė vonia: šlapias rankšluostis gulėjo ant grindų, o burnos skalavimo skystis buvo ištekėjęs į kriauklę...
Pasižiūrėjau į visa tai ir nuėjau į mažąjį kambarį pasiimti kelioninio krepšio. Susimečiau į jį šį bei tą ir pasukau pro duris.

- Kur susiruošei? - pasivijo mane vyro balsas beuždarant buto duris. Bet aš nesiteikiau atsakyti.
Tad vakare jau namo negrįžau: mamos bute prašluosčiau grindis ir įsitaisiau ant sofos.
Buvo žiauriai nepatogu ir vis norėjosi kažką veikti. Tačiau susilaikiau ir iki vidurnakčio prasėdėjau prie įjungto televizoriaus.

Ką televizorius rodė – neprisimenu. Prisimenu tik, kad nieko neveikti ir pusiaugula drybsoti ant sofos buvo labai varginantis užsiėmimas.
Rytą jaučiausi lyg suvažinėta, o galvoje kalė įkyrūs plaktukai: štai nuo tokio „poilsio“ vyras ir tampa priekabus.