Atrodo, jau visi žino, kad aš palikau vyrą, nors to pati niekam nepasakojau, o ir vyras, nemanau, kad būtų kam nors tuo gyręsis.
Pirmiausia kelis kartus telefonu mane paatakavo dukra.

- Tu ką, mam, iš proto išsikraustei? - išrėkė pirmą kartą. - Grįžk namo!
Aš nieko nesakydama išjungiau telefoną ir porą kartą išvis neatsiliepiau į jos skambučius.

Galop, kai dukra jau aprimo, išklausiau jos naują tiradą:
- Mam, gal jau užteks? Įvarei tėčiui baimės ir baik tas nesąmones.
- Ką? - paklausiau ironiškai. -  Tėvui baigėsi švarūs marškiniai?
- Na, žinoma, kad baigėsi, - pripažino dukra. - Ir valgyti juk jis pats nepasidaro. Įvarysi jam skrandžio opą.
- Tu tik juo rūpiniesi, - apmaudavau aš, - o mano sveikata tau ne motais.
- Na, mam, tu stipri kaip... - dukra vos susivaldė manęs nepalyginusi su arkliu ir piktai tęsė: - Apskritai, kokios čia jūsų amžiuje nesąmonės. Grįžk namo ir pasirūpink tėčiu – jis vienas prapuls.
- O kodėl manai, kad prapuls? Ir iš kur tu žinai, kad jis vienas? - pasidomėjau.
- Ką tuo nori pasakyti?!. - riktelėjo dukra.

Vos ir nepasakiau tai, ką norėjau, bet telefonas išsijungė. O gal dukra jį išjungė.
Vyras tikrai nebuvo vienas. Kai prieš savaitę užvažiavau pasiimti daugiau savo daiktų, berakindama duris išgirdau spigų lojimą, o kai duris pravėriau, man į kojas puolė špygos didumo šunėkas.

- Čia dabar kas? - garsiai nusistebėjau, o tuo metu iš svetainės išlindo raudonplaukė kaimynė iš gretimos laiptinės gelbėti savo šunelio.
- Labas, - įžūliai tarė ir, pasičiupusi į glėbį vis dar tebesidraskantį augintinį, grįžo į svetainę.

Vyras nosies neiškišo. Na, ką gi, nuėjau į miegamąjį pasiimti rūbų, batų, paskui į virtuvę Mačetės dovanoto kavos aparato.
Namai buvo aptvarkyti. Ne sutvarkyti, o apgraibomis patvarkyti, nuo viryklės sklido sudegusių riebalų kvapas...
Bet tai manęs nė kiek nesujaudino – buvau rami it belgas. Vis dėlto kelios savaitės ramybės padarė savo – į viską galėjau pažvelgti racionaliau.
Gal poveikį darė mamos namų minimalistinis stilius, gal sūnaus palaikymas.

Tiesa, su sūnumi apie savo išėjimą nė nekalbėjau. Atrodo, jis pasikalbėjo su mano mama, kuri po pirmo gan emocingo pokalbio skype per antrąjį pasakė: „Aš tave suprantu ir palaikau...“
Ir to man užteko. Net nelabai jaudino aplinkinių klausimai „Kaip?.. Kodėl?..“
Net nebandžiau atsakyti į tuos klausimus, tik šypsodavausi juos išklausiusi ir nusukdavau kalbą.

Kaip ir po akylosios pirmojo aukšto kaimynės sarkastiškos tirados pro atvirą langą, kai su dviem krepšiais išėjau į kiemą:
- Tai ką? Jau radai užimtą vietą? Šventa vieta tuščia nebūna!
- Taip, kaimyne, gražiai nulijo... - linksmai pasakiau ir sumečiau krepšius ant galinės sėdynės savo mašinytėje.

Girdėjau tik, kaip su trenksmu kaimynė uždarė langą.
Metalistė apie pasikeitusią mano gyvenamąją vietą nė nebandė klausinėti – gerbė mano tylėjimą, o ir buvo labiau susirūpinusi Mizantropu nei manimi.

- Reikia kažką daryti, - sakė ji, - dar vienas užgėrimas jį pražudys. Gal paimti iš jo pinigus?
- O kaip? Juk nesi nei jo žmona, nei vadybininkė. Na, jis gal ir atiduotų, bet kaip sužiūrėti, kada kokį paveikslą vėl parduos... - svarsčiau ir aš mamos svetainėje siurbčiodama braškinį kokteilį.
- Na tai teisybė, bet... - vis nerimo Metalistė. - Vis tiek reikia kažką sugalvoti. Negi mes dvi tokios stiprios, savarankiškos moterys nepajėgsime rasti išeities?
- Surasime, būtinai surasime, - pritariau jai, nors ir nelabai tuo tikėdama. - Svarbiausia, kad jis to pats norėtų.
- Jis? Cha... - nusišaipė Metalistė. - Norų gal turi, bet valios...

Nežinia, kiek dar mudvi būtume sukusios galvą dėl Mizantropo bėdų, jei ne durų skambutis.
Vakaras jau buvo vėlyvas, tvankus, tad aš tingiai pakilau nuo sofos atidaryti durų.
Už jų stovėjo tamsiai raudonas, prakaitu apsipylęs ir kažkoks į save nepanašus Romanas.

- Ar galiu užeiti? - paklausė neryžtingai.
- Dar klausi? - nustebusi atsakiau, - Žinoma!
- Na, gal nepatogu, kai tu čia... - pasakė Romanas tempdamas iš paskos milžinišką krepšį.
- Visai patogu! - sušuko atskubėjusi Metalistė. - Braškių kokteilio?
- Gal geriau šalto vandens... - pasakė Romanas ir  kaip visada vidury prieškambario palikęs krepšį nužingsniavo į svetainę.

Įėjęs apsidairė ir išpūtė akis:
- Jus ką – apiplėšė?..
- Ne, - nustebau ir pati apsidairiau: - Čia toks stilius – minimalistinis, loftinis...
- Senasis man labiau patiko, - pasakė ir prisėdo ant sofos kraščiuko. - Tai vakarojate?
- Kur čia vakarosi! - paprieštaravo Metalistė, iš virtuvės grįžusi su stikline vandens. - Problemą sprendžiame, kaip padėti savo bičiuliui.
- Pasakokite kokią... -  paprašė Romanas ir užsivertė stiklinę.

Nors aš merkiau akį – girdi, nėra ko pasakoti, Metalistė karštai ėmė pasakoti, kaip Mizantropas po dviejų personalinių parodų buvęs pastebėtas, kaip jo kelis paveikslus nupirko, kaip jis dėl to užgėrė porai savaičių...
- Būna... pasitaiko... - lingavo galvą Romanas žiūrėdamas ne į pasakojančią Metalistę, o į mane.
Jaučiausi kvailai, nes pirmiausia buvo negerai aptarinėti bičiulio problemą su jo nepažįstančiu žmogumi, o antra... O antra, matėsi, kad Romano mintys sklandė visai kitur.

Galiausiai ir Metalistė tai suprato:
- Oi, jau vėlu – važiuosiu namo.

Kai užsitrenkė durys, Romanas persėdo arčiau manęs ir žiūrėdamas į grindis paklausė:
- Tu jau visam laikui... čia apsistojai?
- Ne visam, - atsakiau ir kaip Metalistė paklausiau: - Braškių kokteilio?
- Vadinasi, grįši atgal? - Romanas tęsė nekreipdamas dėmesio į klausimą.
- Atgal? Ne, - pati sau netikėtai pasakiau.
- Tai skyrybos? - pasitikslino Romanas ir atsistojo priešais mane. - Skirsiesi?
- Atrodo, kad taip, - sumurmėjau nukreipdama žvilgsnį į kampą.
- O paskui? - spaudė mane Romanas. - Kas paskui?.. O gal jau yra pretendentas?..
- Ne, nieko nėra. Ir nebus. Bus ispanų kalbos kursai, bus kelionė į Švediją, bus... Daug ko bus, bet to nebus, - išpyliau vienu atsikvėpimu ir jau drąsiai pažvelgiau senajam draugui į akis.
- Tikrai, tikrai nebus? - perklausė Romanas. - Tu nepersigalvosi?
- Gal ir persigalvosiu, - atsakiau ir nejučia pradėjau pykti: - O ko tu mane čia taip tardai? Gal jo prašymu? Gal iš vyriško solidarumo?
- Netardau aš tavęs, netardau... Aš tik norėjau... - susinepatogino Romanas. - Na, dabar nesvarbu, ko norėjau – turiu važiuoti.
- Nors pavalgęs būtum, - suniurzgėjau išlydėdama draugą prie visureigio.
- Po keturių dienų gal dar užvažiuosiu, - pasakė Romanas ir pakštelėjo man į smilkinį: - O tu dar pagalvok.
- Ką „pagalvok“? Ką čia aš turėčiau galvoti?.. - murmėjau įeidama į tamsų prieškambarį ir nuvirtau užkliuvusi už krepšio.

Nusibrozdinau alkūnę, sutrenkiau kelį, tad kitą rytą paskambinus Metalistei norėjau pasiskųsti savo nelaime. Tačiau ji man nedavė laiko.
- Na... Na... Ir kaip?.. - nekantravo kažką išgirsti draugė.
- Tu čia apie ką? - nustebau.
- Jis tau ką pasakė, ką pasiūlė? - neatlyžo Metalistė. - Juk visi žinome, kad jis jau nuo senų laikų tave įsižiūrėjęs.
- Eik tu peklon su visom tom nesąmonėm! - pasakiau įširdusi ir išjungiau telefoną.
„Įsižiūrėjęs...“ - nusišaipiau mintyse ir pasisukusi prie kompiuterio skaudžiai susitrenkiau sumuštąjį kelį.

Lilitė