Šiauliečiai jau šmaikštauja, kaip nuo šiol reikės vadinti merą J. Sartauską: Pasakoriumi Justinu, o gal Pupų Meru...
Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.

Kai rinkėjai nebetiki politikų pasakomis, jas belieka sekti tik vaikams – gal jie naivesni, patiklesni. Tuo įsitikinti puikią progą turėjo Šiaulių meras Justinas Sartauskas, kuris Beržynėlio parke praėjusio ketvirtadienio vakarą vaikams sekė lietuvių liaudies pasakas iš vaikiškos knygelės.

Pastaraisiais metais iš miesto valdžios girdėjome ir nemažai suaugusiesiems skirtų „pasakų“, kai kurios iš jų pasirodė tiesiog stebuklinės.
Viena iš tokių pasakų – apie tai, kaip Šiauliams reikalingas Menų fabrikas. Nors menininkai ir paprastai sakė, kad jiems nereikalingas tas Menų fabrikas, ir piketais mėgino atkreipti valdžios dėmesį, tačiau valdžia žino geriau ir vis tiek neatsisako minties sukišti daugiau nei 8 milijonus mokesčių mokėtojų litų į griuvėsius, nupirktus iš buvusio mero Genadijaus Mikšio bičiulio.  

Naujesnė valdžios stebuklinė pasaka – apie tai, kaip reikalingas Šiauliams Logistikos centras, surysiantis daugiau nei šimtą milijonų litų ir stebuklingai atsipirksiantis per kelerius metus.
Įrenginėdama vadinamąjį Industrijos parką Zokniuose, valdžia pati elgėsi panašiai kaip Buratinas iš pasakos, kuris į žemę užkasė auksines monetas ir laukė, kol iš jų išaugs pinigų medis. Kreks, feks, peks, kartojo vargšelis, palaidojęs pinigus.

Šiaulių valdžia Industrijos parko pievose ir brūzgynuose palaidojo ne keletą auksinių, o dešimtis milijonų litų ir planuoja palaidoti dar antra tiek, tačiau pinigų medis vis neišauga – verslininkai būriais nepuola statyti naujų gamyklų ir kurti naujų darbo vietų.

Bet ir šioje pasakoje yra vienas stebuklingas epizodas – tai valdžios atstovų kalbos apie paslaptingąjį verslininką, kuris Industrijos parke sukurs net tūkstantį naujų darbo vietų. Verslininkas taip ir nepasirodė, kalbos irgi nurimo, užtat šiauliečių folkloras turi naują stebuklinę pasaką apie užjūrio investuotoją.
Dar labai daug pasakų galėtų pasekti ponas Justinas Sartauskas. O gal ir tokią?

Justino pasaka

Nešienautos mūsų pievos –
šiukšlės, erkės, kur dairais.
Ilgas pasakas mažiemus
seks Justinas vakarais.

Apie Japertą ir Aistę,
skrido jie ne į dausas.
Sočį jie kartu aplankė      
tik už valdiškas lėšas.

Apie Vladą ir Danguolę,
melą, suokalbius valdžių,
apie pinigus, kur teška,
iš otkato šulinių.

Apie vicemerę Daivą –
kaip ji rinko kakučius,
apie Mikšį ir jo uošvės
auksu virtusius sklypus.

STT vėl nusiminę –
grįžo tuščiomis atgal...
Prokurorai būt primynę  
tik teismų laimėt negal.

Valdininkai saldžiai miega,
aukso vokas po skvernu.
Imt vokus visai negėda,
net nemėto jie pėdų.

Mūsų meras gero būdo,
tik jo aplinka pikta...
Bet Justinas užusnūdo
ir jo pasaka baigta.