Kai palikau vyrą, buto mokesčius už gegužę jau buvau sumokėjusi. Mokesčius už birželį prisiminiau apmokėdama mamos sąskaitas – liepos viduryje.
Paskambinau vyrui:
- Neužmiršk sumokėti mokesčių – sąskaitos turėtų būti jau atėjusios.

Akimirkai vyras suglumo, paskui pradėjo piktai šniokšti ir, metęs: „Tau reikia – tu ir mokėk“, išsijungė.
Kurį laiką buvau suglumusi ir aš, bet atsikvošėjau: iš kur jis žinos, kaip apmokėti, iš kur nurašyti rodmenis, jei niekada gyvenime to nėra daręs.
Savaitę mokesčių neprisiminiau, bet artėjant mėnesio pabaigai pradėjau nerimauti ir jau buvau pasiryžusi paskutiniąją dieną pati sumokėti iš akies parašiusi skaitliukų duomenis.

Bet vieną vakarą čia visai netikėtai paskambino vyras ir pasididžiuodamas pranešė:
- Reikėjo čia tau mane  skubinti – mokesčius sumokėjau! Dabar tu atnešk savo dalį.
- Nuostabu, - pasakiau jam ir vos nesusilaikiau garsiai nusijuokusi, nes tuo metu priešais kaip tik sėdėjo mudviejų dukra, tą sudėtingą mokesčių mokėjimo misiją atlikusi ir apie ją jau papasakojusi.

Dukra pokalbiui su jos tėvu pasibaigus nekantriai paklausė:
- Na, ką jis sakė? Pasakė, kad tau atleidžia?
- Už ką jis turėtų man atleisti?! - apstulbau aš.
- Už tavo išsidirbinėjimus. Nei iš šio, nei iš to išlėkei iš namų, palikai jį vieną, - ko ramiausiai atsakė dukra. - Pati žinai, kad nesusitvarkys, pražus. O aš neturiu kada čia lakstyti iš Vilniaus mokėti sąskaitų ir skalbti jo marškinių.
- Yra kas jam tuos marškinius skalbia, - pasakiau tvirtai žiūrėdama jai į akis. - Taigi nepražuvo ir nepražus.
- Kokia ten skalbėja – tik marškinius sugadino, užskalbė, lygindama apdegino, - nesiliovė dukra. - Ar tu žinai, kad  jis skrandį baigia susigadinti valgydamas kavinėse? Sako, užmigti negali – ir skrandį maudžia, ir rėmuo ėda.

- Tai gal turėtų mažiau priryti prieš miegą, - atsimušinėjau, nors tuo pat metu kažkoks grauduliukas viduje mane suėmė.
- Na, jei jau jo tau negaila, tai bent manęs pagailėtum, - dukra ėmėsi kitos taktikos. - Aš tiek turiu darbų, tiek rūpesčių, o čia dar tėvas kasdien skambina: tai ko nors klausia, tai kuo nors skundžiasi. Per tai aš jau visai nebeturiu laiko sau.

- Tai tavo problemos. Nori globoti tėvą – globok. Bet jis - jau didelis berniukas, pats gali susitvarkyti su savomis problemomis, - pasakiau kuo šalčiausiai tuo net save nustebindama.
Dukra pašoko ir metėsi durų link su žodžiais:
- Kokia tu egoistė! Egoistė! Egoistė!..

Aš nenusileidau:
- Geriau tu savo vyru rūpintumeisi, o ne maniškiu!

Tai išgirdusi dukra sustojo, atsisuko ir visa išraudusi užrėkė:
- Iš kur tu žinai, kad savuoju aš nesirūpinu?! Rūpinuosi, rūpinuosi, ir dar kaip rūpinuosi! Aš jau tikrai nesu egoistė kaip tu!
- Taip, taip rūpiniesi - pusryčius, vakarienę gamini, viską pati skalbi – į skalbyklą, valyklą neveži, - atsakiau jai ironiškai.
- O kas šiais laikais skalbia? Tik tokie dinozaurai kaip tu! - nesiliovė dukra šaukusi. - O pusryčius mano vyras pats pasidaro – jam reikia daug, aštriai ir riebiai. Man toks maistas netinka.
- Ach štai kaip? - neva nustebau. - Tai kur tas tavo rūpestis pasireiškia?
- Na, na... Aš... aš... - užstrigo dukra, bet atsikvėpė ir išpylė: - Aš jam per gimtadienį padovanojau SPA procedūras.
- Procedūras dviem? - pasitikslinau.

- Na, aišku, dviem – mes po vieną niekur nevaikštom, - pasakė dukra. - Po vieną beveik niekur nevaikštom – ir į svečius kartu einame, ir pramogauti.
- Ir dažnai judu kartu vaikščiojate, pramogaujate? - pasidomėjau.
- Na, ne taip dažnai, kaip norėčiau... kaip norėtume... - šiek tiek nuleido balsą dukra ir nutilo.

Paskui grįžo atgal į svetainę ir atsisėdo greta.
- Gerai jau, gerai – supratau, ką norėjai pasakyti. Aš turiu savo vyru rūpintis. Bet ir tu turi pasirūpinti tėčiu, - ištarė jau normaliu kasdienišku balsu dukra. - Mano vyras – šiuolaikiškas, savarankiškas, jis ir savo specovkes išsiskalbia, ir valgyti pasidaro, ir langus nuvalo. Bet tėtis tai ne toks – jis yra senų laikų žmogus. Na, visiškai bėjėgis, nieko neišmokytas ir jau nėra jokios vilties, kad ko nors išmoks. Man jo labai gaila...
- Bet kodėl tu tik jo gailiesi? Kodėl ne manęs? - paklausiau nuoširdžiai tikėdamasi nors kartą išgirsti tikrą atsakymą.

Tačiau neišgirdau.
- Tu – stipri, viską moki. O jis – silpnas, nemoka, negali, - kažkaip neužtikrintai pasakė dukra lyg garsiai pradėjusi svarstyti. - Todėl tu ir turi juo pasirūpinti. Toks gyvenimo dėsnis: stiprus rūpinasi silpnu...
- Na, na, - pertraukiau ją. - O jūsų šeimoje kas tas stiprus, o kas silpnas?
- Mam, nenukreipk vėl kalbos – ne apie mus kalba. Pati prašei, kad paaiškinčiau. Tai ir aiškinu: be tavęs tėtis pražus, - pasakė dukra ir, pasisukusi šonu, pabandė pagauti mano žvilgsnį.

Aš nukreipiau žvilgsnį į lubas:
- Nei aš turiu, nei privalau juo rūpintis – jis sveikas, ne ligonis. O tai, ką tu vadini silpnumu, yra paprasčiausia tinginystė. Jis per visą gyvenimą namuose nė piršto nėra pajudinęs: man pačiai viską ir susipirk, ir susinešk, ir išvirk, ir išvalyk...
- Nepajudino, nes tu niekada jam to neleidai – viską pati, viską pati... - dabar jau dukra mane pertraukė. - Todėl pati esi kalta, kad jo nieko neišmokei, neišauklėjai!
- O tu jau kaip saviškį mokai, auklėji? - paklausiau išsišiepusi iki ausų.

- Na, man nereikia auklėti – aš išsirinkau tokį vyrą, kuris pats viską moka. Ne tokį - kaip tu, - išdidžiai pasakė dukra. - Nors, žinoma, ir jis ne be trūkumų. Visiškas prasčiokas yra...
- „Prasčiokas“? O ką tai reiškia? - man darėsi įdomu.
- Ką reiškia, ką reiškia... O reiškia tai, kad su juo nepasikalbėsi aukštesnėmis temomis, kad... Ai, kam čia aš kalbu – pati viską žinai, - kalbėti apie savo šeimą dukrą akivaizdžiai nenorėjo, tad ir žvilgsnį jau nukreipė į grindis.

- Bet tu su juo laiminga? - pakalsusisu jos po nejaukio pauzės visai nuoširdžiai.
- Laiminga?.. Tikriausiai... - lakoniškai atsakė dukra ir atsistojo: - Tai, kaip suprantu, tu bent kol kas pas tėvą nesiruoši grįžti?
- Nesiruošiu, - pasakiau trumpai ir pasidomėjau: - Gal liksi nakvoti? Juk jau temsta.
- Ne-a, važiuosiu, - atsiliepė dukra jau iš prieškambario. - Važiuosiu pasirūpinti savo vyru. Iki!
- Iki... - pasakiau nusivylusi ir nuslinkau į virtuvę išplauti arbatos puodelių.

Bet išplauti nespėjau – suspigo durų skambutis. Puoliau atidaryti apsidžiaugusi, kad grįžo dukra pernakvoti, bet ant slenksčio pasirodė Metalistė.
- Ji jau išvažiavo, - pasakė įėjusi. - Laukiau, kol išsikalbėsite, tai dabar nuo įkaitusios mašinos man net silpna. Duok vandens...

Atsigėrusi draugė iškart puolė kladsuinėti:
- Ir kuo pasibaigė motinos ir dukros pokalbis? Vėl reikalavimu grįžti namo, skalbti nešvarių vyro kojinių?
- Panašiai... - aš nenorėjau gilintis į detales, bet vis tiek Metalistės paklausiau: - O turėčiau grįžti?

- Turėtum, jei nenori rasti landyne paversto buto, - tiesiai atsakė ji. - Tokio buto, kokio už gerą kainą nepavyktų parduoti ir per skyrybas.
- Vadinasi, turėčiau sugrįžti? - perklausiau nustebusi.
- „Vadinasi“... Tu pati turi nuspręsti, čia aš tau ne patarėja, - pasakė Metalistė ir išsitiesė ant sofos. - O dabar pakalbame apie paminklą Mačetei. Aš jau paėmiau jos mirties liudijimą, tai mes galime pavažinėti pas akmentašius ar kaip ten juos, o tai jau nebėra sveikatos po kiekvieno lietaus jos kapą šienauti.

Lilitė