Romualdas BALIUTAVIČIUS

Keletas lietuvių iškovotų medalių olimpiadoje – daug tai ar mažai? Praeis trumpalaikė euforija ir vėl internete pasigirs balsų, esą tie iškovojimai mažareikšmiai, girdi, tai tik atsitiktinė to ar kito olimpiečio sėkmė... Kodėl kinai medalius tiesiog šluoja, o mes tenkinamės vos vienu kitu? Na, taip, kinų pasaulyje - virš milijardo, bet gi olimpiadon suvažiavo ne visi jie... Štai kaimyninės šalies prezidentas savo nevykėlius olimpiečius, neparvežusius jam užsakytus 25 aukso medalius, greičiausiai išsiųs į provinciją bulvių kasti, mes gi, saikingai paaimanavę, neišsipildžiusias olimpines viltis atidėsime ketveriems meteliams. Nes esame tolerantiški, apsicivilizavę eurosąjungiečiai ir diktatoriški metodai mums nebetinka...

Tačiau neišnaudotų rezervų tikrai turime dar labai daug – reikia tik juos pastebėti, įvertinti, o tada pasiūlyti Tarptautiniam olimpiniam komitetui įtraukti į žaidynių programą naujas rungtis, labiau atitinkančias lietuviškąjį mentalitetą!

Tėvynainiai galėtų skinti medalius ėjimo rungtyse: tiek 20, tiek ir 50 kilometrų distancijose. Sutinku, jaunimui ir du kilometrai mažai nepasirodys – išsikvepia nuėję vos kelis šimtus metrų, tačiau kokiam žvitriam kaimo seneliokui, kuris jaunystėje ganė pono bandas ir, o sulaukęs brandos dar 20 kilometrų kasdien eidavo į mokyklą, tos olimpinės pasivaikščiojimo rungtys - vienas juokas. Nė apšilti nespės...

100 metrų ar 1,5 kilometro bėgimas jau atgyvena, todėl nieko doro ir neparodėme olimpiadoje. Tačiau lietuviai galėtų pasireikšti superilgų nuotolių bėgime! Štai vienas dabartinis meras, pajutęs Temidės tarnų statomas kliūtis savo karjerai, per  kelias valandas nubėgo iki Varšuvos, t. y. apie 400 kilometrų. Ką ir sakyti - sportiškas vaikinas! Bet jis pats šito nė kiek nesureikšmina. Baikit, pabėgiojau truputėlį ir tiek! Rytmetinė mankšta. Neverta apie tai net šnekėti – kiekvienas gali!

(Dideli žmonės dažniausiai būna labai kuklūs...)

Kodėl gi ta proga neįtraukus į olimpines žaidynes 400 kilometrų bėgimo su kliūtimis?
Nusikaltėlių pasaulio autoritetas Henytė bėgdamas pasiekė net Bulgariją, kelyje, ko gero, mažai miegojo ir valgė, apaugo šeriais, neatpažįstamai pakito jo išvaizda, aplinkos suvokimas. Arba tie du bankininkai iš bankrutavusio banko, skuodė kaip zuikiai, suglaudę ausis, kol atsidūrė už dviejų tūkstančių kilometrų, anapus Lamanšo, senojoje ir gerojoje Anglijoje, kuri, kaip motina meili, priglaudė prie krūtinės abu mūsų „lengvaatlečius“. O kai Lietuva panoro paklydėliams sūnums įteikti apdovanojimą – gryno metalo olimpines grandines su meniškai suvirintomis grotelėmis, anie pradėjo didžiai kuklintis sakydami, jog neverti šitokios didžiulės garbės! Net advokatus pasisamdė, kad būtų suprantamiau. Taip, turi Lietuvos šalelė eiklių bėgikų – niekas šito nepaneigs...
Nepelnytai pamiršta kita olimpinė rungtis – šaudymas. Šaudyti lietuviai irgi moka, nors pastaruoju metu gabių sportininkų atsirado ir Amerikoje, ir Vokietijoje, ir Norvegijoje. Na, bet dėl bronzos tikrai galėtume pakovoti – kaip lygūs su lygiais! Lietuvoje šaudymas į bėgantį verslininką dabar jau mažai populiarus, bet netolimoje praeityje tikrai turėjome nemažai taiklių šaulių, besispecializuojančių toje ar kitoje srityje. Vienas iš jų - toks ponas Leonas, Rytų Lietuvoje iš medžioklinio dvivamzdžio išpyškinęs visą kaimą. Nė pats nežino, kaip čia taip išėjo... Kitas studentėlis taikinių toli neieškojo – nupylė savo tėvą ir motiną. Šiaip. Be didesnio reikalo. Gerai sportinei formai palaikyti. O Šiaurės Lietuvos verslininkas gana taikliai iššaudė jį reketavusius banditus. Ir jaunimėlis nė kiek neatsilieka: iš orinio šautuvo per langą į bendramečių galvas pleškina... Duok tokiems šauliams gerus, sportinius ginklus su optiniais taikikliais, pakabink taikinius ir tegul sau treniruojasi. Žiūrėk, po ketverių metų sulauktume ne vieno olimpinio medalio...

Rutulio stūmimui puiki alternatyva – giminaičio stūmimas. Į aukštąją mokyklą, į valdišką kėdę, į advokatūrą, į ministeriją... Ne tik stumia lietuviai, bet ir prastumia. Manote, veltui neoficialus Lietuvos pavadinimas yra švogerių respublika? Netgi tas, kuris negali, nemoka ar neturi ko stumti, niekada neatsisakys alkūnėmis pasistumdyti pilname miesto autobuse arba kur nors turguje. Reiškia, ir jame snūduriuoja prigimtiniai stūmiko genai - tereikia tik mokėti juos pažadinti...

Ir imtis lietuviai gali sėkmingai – auga puiki pamaina imtynininkams. Susiimama kasdien ir, dažniausiai, be jokios ypatingos progos. Viena bobutė susikimba su kita, kam toji apie jos anūkus nepagarbiai atsiliepė. Pirkėjas susiima su pardavėja, kuri ne visai šviežią mėsą jam įbruko. Tuo pat metu mokinys susiima su savo mokytoja, vienas politikas su kitu politiku, darbininkas su darbdaviu... Ir taip be galo. Netgi smėlio dėžėje darželiečiai praktikuoja imtynes, nepasidaliję smėliu arba kastuvėliais. Imtis lietuviai, oi, kaip mėgsta! Galėtų išbūti savaites nevalgę, bet ko nors nepamokę neišgyventų nė valandos! Tiesiog kraujas verda, taip norisi! Panašiai bundantis lytinis potraukis stipriai veikia paauglių elgesį, pats kurį laiką likdamas neįsisąmonintas, taip ir čia. Tėvynainiams tiesiog niežti nagus su kuo nors susiimti, parodyti, kad čia jų viršus. Reikėtų visa tai nukreipti tinkama vaga, ir ant Lietuvos kaipmat pasipils olimpinių medalių lietus!
Turbūt reta kita tauta turi šitiek plaukikų, kasdien pasirengusių plaukti ir plaukiančių pasroviui... Jau kokių tik patyčių neprimąsto valdžia (neverta viso to net vardyti), o jie numoja sau ranka ir toliau plaukia pasroviui – kas „peteliške“, kas ant nugaros, kas laisvu stiliumi...

Turime ir meistriškumo viršūnes pasiekusių atsimojuotojų – tų, kurie įvaldė meną atsikratyti nepageidaujamo darbo arba visuomeninės užduoties, kuris liaudiškai vadinamas „atsifutbolinimu”. Tokiems nieko neužkabinsi, nebent medalius. Tikrai turime iš ko rinktis - puiki olimpinė futbolo komanda išeitų!

Ir nepripažintų krepšininkų turime. Ar matėte, jog kada nors paprasta, vagoje suklupusi kaimo močiutė per bulviakasį pramestų bulvę - nepataikytų į „krepšą”? O štai daugelio liaupsinami krepšininkai nuolatos svaido kamuolį tai pro, tai šalia, tai virš, kaskart sumąstydami visokių neįtikėtinų paaiškinimų... Laikas naujiems veidams krepšinio rinktinėje!

Jojimas – dar viena lietuvių apleista olimpinė sporto šaka. Ką jau ką, bet jodinėti tautiečiai moka. Ir senas, ir mažas. Netgi dainą turi: „Ant kalno mūrai, jojo lietuviai, jojo, jojo lie-e-etuvaičiai...” Bet labiausiai sekasi jodinėti vienas kitam ant sprando. Uošvės joja ant žentų, pačios ant savo vyrų, išrinktieji ant už juos balsavusių rinkėjų, įmonių ir visokių uabų bosai ant savo nustekentų darbuotojų... Ir taip be galo. Taigi, kad jojimas - nacionalinis lietuvių, o ne kokių ten azijatų sportas. Lietuvoje pėsčiomis vaikščioti nemadinga. Čia jojama ant visų ir visko, ką tiktai galima apžergti.
Paprasta mūsų valstietė galėtų nurungti dažną sunkiaatletį, mat sunkiaatlečiui svorio kėlimas - trumpas savo jėgų mobilizavimas, o tuo tarpu valstietės visas gyvenimas toks ir kiekviena nauja jos diena nuo aušros iki sutemos panaši į vakarykštę. Už ją neserga minios žiūrovų, nesigirdi aplodismentų, neplevėsuoja trispalvė, nesisukioja aplink tipai su vaizdo kameromis, neprašo interviu ir niekas neduoda apdovanojimų... Nėra šalia jos nei trenerio, nei masažisto, nei komandos gydytojo traumos atveju. Koks didžiulis turi būti psichologinis pasirengimas! Ir jei kas paskaičiuotų, kiek tūkstančių tonų ji pernešė per savo nelengvą gyvenimą, sunkiaatlečių štangos ir svarmenys atrodytų esą tik plastmasiniai žaisliukai...

Olimpinėse žaidynėse esama ir visokiausių mėtymo rungčių: mėto ietį, mėto diską ir kūjį... O juk apie pusę tautiečių bent kartą meta savo vyrą arba žmoną. Ir numeta tiek toli, kad paskui net panorėję nebesuranda... Kodėl gi viso šito nepavertus olimpine sporto šaka?

Dar lietuvaičiai mėgsta mesti rūkyti. Girtuoklis vyras savo gyvenimo draugei tūkstantis pirmąjį kartą iškilmingai pažada mesiąs gerti. O ką? Ot, imsiu nuo pirmadienio ir nebegersiu! Viskas! Ir pati juo patiki... Ir čia pat abu susėdę susidaužia - išgeria už gražią svajonę, kuri pradės pildytis jau nuo ateinančio pirmadienio...

O bene daugiausia esama tų, kurie bent kartą metė svorį. Pasiseka vienetams, tačiau bando daugelis, ypač moterys. Norėdamos kuo toliau numesti svorį, jos ryžtasi ilgoms, alinančioms dietoms, lesa kruopas, badauja, maukia įkrautą vandenį, vartoja apetitą slopinančius preparatus, mažina skrandžius ir pan. Apie toliau pažengusias svorio mėtytojas kuriamos televizijos laidos, leidžiamos knygos, jų sublogę veideliai spindi ant žurnalų viršelių. Draugių susibūrimuose it didžiausia paslaptis iš lūpų į lūpas perduodamas neįkainojamas patyrimas, kaip suliesėti, nemažinat suvalgomų kalorijų ir nedidinant fizinio aktyvumo. O kad jau svorio mėtymas Lietuvoje toks populiarus, Tarptautiniam olimpiniam komitetui derėtų rimtai apsvarstyti, ar neverta ir šitos sporto šakos – svorio metimo - įtraukti į olimpinių žaidynių programą? Esu tikras, jog balsuojant užsienis mus irgi paremtų...