Saulės miesto instituto rektoriaus kalba senatoriams

Salve senatore! Brangieji mano...

Šiandien aš ir vėl stoviu prieš jus apnuoginęs savo širdį ir atvėręs sielą, kad nieko neslėpdamas pristatyčiau, kokia padėtis susiklostė Saulės miesto institute. Užbėgdamas už akių visokiems gandams ir spėlionėms pasakysiu, kad padėtis – labai gera. Netgi sakyčiau – puiki! (Čia turėjo pasigirsti senatorių plojimai, tačiau kažkodėl nepasigirdo, turbūt kažkas išjungė garsą.)
Spauda neseniai mus užsipuolė, kad institute labai sumažėjo studentų skaičius. Bet mes su jumis juk žinome, kad spauda visada yra neteisi. Apie studentų sumažėjimą kalbėkime ne emocijomis, bet skaičiais. Antai, 2006 metais institute studijavo tik 12 tūkstančių studentų, o šį rudenį suolus trins riebūs šeši tūkstančiai. Argi čia mažėjimas? Akivaizdu, kad čia vyksta geriausių studentų atranka. Jeigu seniau kiekvienas žioplys galėdavo tapti Saulės miesto instituto studentu, tai dabar studentus atrenkame tarsi kavos pupeles – tik pačius geriausius. O ir iš tų pačių metams bėgant kokį trečdalį išgrūdame lauk – kad nedarytų gėdos Saulės miesto mokslo šventovei.

Norime, kad mūsų institutas taptų prestižiniu ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione, o tai pasiekiama tik kantriu ir atkakliu darbu. Todėl aš dedu visas viltis, kad jau greitai studentų sumažės dar kokiu tūkstančiu. Jeigu mano komanda ir toliau taip gerai dirbs, kaip iki šiol, labai tikėtina, kad šis rodiklis jau bus pasiektas kitais metais.

O tie, kurie sako, kad penki tūkstančiai – tai mažas skaičius, tegul pasakoja apie tai savo bobutėms arba lengvatikiams žurnalistams. Juk mes visi žinome, kad ir prieš šešerius metus, ir dabar mūsų algos nė kiek nesumažėjo, o mano - net padidėjo. Tai kur, gerbiamieji, jūs matote mažėjimą?    

Todėl noriu pabrėžti, kad mes nesustosime ir toliau gryninsime studentus, kol pasieksime visišką grynumą.

Taip, aš neatmetu prielaidos, kad galima išsigryninti tiek, kad Lietuvoje nebeliks nė vieno studento, kuris atitiktų mūsų aukštą lygį. Juk jaunimas viską nori pasiekti lengvai, be didelio vargo, o stodamas į mūsų institutą jis žinos, kokie griežti ir reiklūs mūsų dėstytojai, kaip aukštai iškelta žinių kartelė norintiems išlaikyti egzaminus ar apsiginti diplominius darbus. Tai gali išgąsdinti kai kuriuos būsimuosius mūsų studentus, bet mes nesėdime vietoje ir tam ruošiamės.

Neseniai aš su chebryte... oi, atleiskite, su kolegomis iš rektorato, buvome nuvykę į Kiniją. Šioje šalyje gyvena kone pusė milijardo mūsų būsimų studentų. Džiugu pasakyti, kad mus ten beveik visi žino. Ką kalbėjo būsimi studentai, nesupratome, nes nė vienas iš mūsų delegacijos nemokame kiniškai, tačiau buvo akivaizdu, jog mūsų pavadinimas jiems sukėlė teigiamas emocijas. Vos prisistatėme, iš kur esame atvykę, ir pakvietėme studijuoti, visi ėmė kvatoti net susiriesdami, o kai kuriems iš juoko net ašaros ištryško. Matėsi, kad žmonės labai nori mokytis pas mus, tik reikia sutvarkyti problemas dėl vizų.

Studentų paieškoms jau suplanavome ir kitas keliones. Turbūt girdėjote, kad Peru yra toks miestas Maču Pikču, kurį inkai įkūrė daugiau nei prieš 500 metų. Neseniai man pranešė, kad šiame dideliame mieste nėra nė vieno veikiančio universiteto ar instituto. Ar galite tuo patikėti, juk tai baisu! Maču Pikču jaunimas neturi galimybės siekti aukštojo išsimokslinimo, todėl paskui dirba visokius juodus darbus, galbūt net tarnauja narkomafijai...

Vos tai sužinojome, su chebryte... oi, atleiskite, su kolegomis iš rektorato, iš karto rezervavome bilietus skrydžiui. Juk mes Maču Pikču jaunimui turime pasiūlyti tiek puikių studijų programų...
Žinau, kad spauda vėl mane užsipuls, kodėl pirkome tokius brangius bilietus, bet tegul jie randa pigesnių bilietų į Peru, jeigu tokie gudručiai. Garantuoju, kad neras. O vykti, sutikite, tikrai būtina – šventas reikalas. Todėl keliasdešimties tūkstančių litų negaila – čia ne vieta taupyti.

Kai kas mums priekaištauja, kad institutas investuoja tik į nekilnojamąjį turtą, tačiau mažai dėmesio skiriama moksliniams tyrimams ir eksperimentams. Tai grynas šmeižtas!
Neseniai aš su chebryte... oi, atleiskite, su kolegomis iš rektorato, buvome nuskridę į Egiptą. Kol turistai fotografavosi prie piramidžių, aš su chebryte... oi, atleiskite, su kolegomis iš rektorato, plieskiant saulei ir kepinant 40 laipsnių (tik nepagalvokite, kad kalbu apie degtinę) karščiui praktiškai tikrinome, ar Pitagoro teorema yra teisinga. Juk kur kitur pasaulyje vienoje vietoje rasi tiek daug trikampių su savo įžambinėmis ir statiniais. Todėl šiandien galiu užtikrintai pareikšti, kad Pitagoras buvo teisus! Ir man didelė garbė pranešti, kad būtent mūsų institutas padarė šį unikalų atradimą.        

Savo nuoseklaus darbo nuopelnu laikau ir dar vieną mūsų instituto pasiekimą – pas mus beveik nebeliko kyšius imančių dėstytojų. Prieš kelioliką metų kyšininkus mėgino gaudyti Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai ir prokurorai, tačiau į vieno pagauto vietą stojo du nauji. Aš su chebryte... oi, atleiskite, su kolegomis iš rektorato, supratome, kad į šią problemą reikia pažvelgti netradiciškai. Pradėjome studentams nuosekliai kelti mokesčius už mokslą. Dabar kyšininkų nebėra, nes ne tik pats studentas, bet ir jo tėvai bei seneliai visus pinigus išleidžia susimokėti už mokslą, o kyšiams ir nebelieka.      

Dabar grupė mūsų mokslininkų rašo tiriamąjį mokslinį darbą apie tai, kaip šią patirtį būtų galima pritaikyti Savivaldybėje. Mūsų siūlymas būtų toks – reikia apmokestinti įėjimą į Savivaldybės pastatą. Kaina turi būti tokia didelė, kad miestiečiui nebeliktų noro net pagalvoti apie kyšius. Čia būtų nušauti net trys zuikiai: išnyktų kyšininkavimas, į Savivaldybės biudžetą įplauktų naujos neplanuotos pajamos, o ir gyventojai nebegalėtų piktintis, kad Savivaldybė sėdi nuo jų užsirakinusi.

Žiniasklaida mus puola ir dėl to, kad mūsų instituto bakalaurai ir magistrai atseit yra paruošiami prastai, o kai kurie mokslus baigę lituanistai – beveik beraščiai, todėl negali gauti darbo, nesugeba įsitvirtinti... Bet juk mes visi puikiai žinome, kad norint padaryti karjerą daug proto nereikia. Pavyzdžiui, aš jau dvidešimt metų nesu perskaitęs nė vienos knygos ir dirbu instituto rektoriumi. Tai dar vienas įrodymas, kad neverta tikėti spaudos tauškalais.             

Galiu jus visus užtikrinti, kad mūsų Saulės miesto institutas padarys dar ne vieną svarbų mokslo atradimą, nes lygiai taip pat reikliai kaip studentus renkame ir dėstytojų komandą, į kurią jau ne vieneri metai kviečiami tik patys geriausi – tai buvę miesto merai, Savivaldybės valdininkai. Patikėkite, jau labai greitai apie mūsų institutą žinos ne tik Kinijos studentija, bet ir visas pasaulis.