Kartu su olimpiniais medaliais į Lietuvą parskridusi olimpinė euforija pamažėl slūgsta. O mes pradedame skaičiuoti svetimus pinigus: kiek milijonų valstybei kainuos premijos pergalių pasiekusiems sportininkams, kur gautus pinigus jie žada išleisti, kokie automobiliai bus padovanoti olimpiečiams, kada prie vairo galės sėsti jauniausioji plaukikė ir t. t., ir pan.  
Pensininkai vėl keiksnoja mažas pensijas, dirbantieji burnoja ant darbdavių, kurie nenori didinti algų, moksleiviai (išskyrus būsimus pirmokus bei dar keletą išimčių) ir studentai sunerimę laukia rugsėjo pirmosios, kuri nežinia kada bus: gal rugsėjo 1-ąją, o gal ir rugsėjo 3-iąją. Žodžiu, gyvenimas grįžta į įprastas vėžes, o esami ir galbūt būsimi olimpiečiai – į tas pačias nutriušusias treniruočių sales.

Ar prisimenate, kaip Vilniaus centre, per auksą iškovojusios plaukikės Rūtos Meilutytės sutiktuves į sceną įžengė šalies prezidentė – plati šypsena, visa atrodė patenkinta ir tikrai laiminga. Tarsi ne jos vadovaujama šalis plaukikės tėvams suteikė tokias gyvenimo sąlygas, kad trijų vaikų nesugebėjęs išlaikyti tėvas buvo priverstas emigruoti į užsienį.
Paskui prie prezidentės prišokęs vedėjas ėmė ją kalbinti, o jiems už nugarų – prezidentės ir vedėjo šešėlyje – liko stovėti šventės kaltininkė. Tiesa, vėliau kažkuris susizgribo ir pasislinko į šalį, tačiau vaizdelis tik dar kartą priminė, kad olimpinių medalių šviesa pasimėgauti trokštantys valdžios atstovai ir politikai patys dažnai užgožia net olimpinio aukso spindesį ir galbūt pamiršta, kas yra tikrasis čempionas.

O ar prisimenate, kaip per olimpiečių sutiktuves į sceną lipo Vilniaus meras bei vicemeras ir rėžė sveikinimo kalbas? Nors per dvi dešimtis nepriklausomybės metų sostinės valdžia sugebėjo pasistatyti naujus Savivaldybės rūmus ir dar daug ką, tik, deja, taip ir nepastatė nė vieno padoraus baseino, kuriame galėtų treniruotis Lietuvos olimpinės viltys. Gerai, kad būsimą Lietuvos olimpinę čempionę priėmė Didžiosios Britanijos plaukimo takeliai, o tai dar nežinia, ar būtume galėję džiaugtis jos iškovotu auksu. Klausiami, kada Vilniuje bus pastatytas bent vienas „normalus“ baseinas, olimpinių medalių apšviesti sostinės vadovai žadėjo – greitai. Labai konkretu.
Ir Šiauliuose turėjome vieną olimpinį plaukiką Paulių Viktoravičių, kuris pernai baigė sportinę karjerą. Jis pats geriausiai žino, kodėl nusprendė trauktis iš didžiojo sporto, tačiau ne paskutinėje vietoje turbūt buvo ir treniruočių sąlygos Šiauliuose.

Kur šiandien gali treniruotis mūsų miesto plaukimo olimpinės viltys? Aptriušusiame „Delfino“ baseine, kurio takeliai per trumpi?
Mieste jau sklando legendos apie tai, kaip valdiškuose kabinetuose buvo aptarinėjama, kieno firmoje geriausia pirkti trinkeles „Delfino“ remontams. Juk stebuklų šalyje viskas gali įvykti: pavyzdžiui, pasirinksi  trinkeles iš „ne tos“ firmos, ir gali likti iš viso be trinkelių.
O gal būsimieji olimpiniai plaukikai turėtų treniruotis Prūdelyje arba Rėkyvos ežere – lenktyniaudami su žarniniais enterokokais, kurių kiekis šią savaitę viršija visas leistinas normas?
Tiesa, prieš kokius šešerius metus Šiauliuose, netoli Šiaulių arenos, viena statybos firma buvo užsimojusi statyti olimpinius standartus atitinkantį baseiną, kuriame turėjo būti dešimt plaukimo takelių, iš kurių kiekvienas po 50 metrų ilgio.

Kaip gražiai tada apie būsimą baseiną suokė tuometinis konservatorių lyderis Jonas Bartkus: ir apie ekonominę situaciją, ir apie valdžios dėmesį, ir skatinimą, ir be abejo, kaip reikalingas miestui baseinas... O paaiškėjo, kad toji statybos firma buvo dosniai parėmusi konservatorių partiją.  
Miesto politikai tada pildė visus verslininkų įgeidžius. Kai statybininkai pareiškė, kad jų turimas išsinuomotas sklypas per mažas tokiam geram baseinui, politikai sutiko prie jų turimo sklypo neteisėtai – be konkurso –  priskirti dar kelias dešimtis arų valstybinės žemės, vis nepamiršdami paminėti, jog plaukikas P. Viktoravičius jau greitai turės kur treniruotis.
Netrukus ėmė aiškėti tikrieji statybininkų kėslai – už dyką pasididinus sklypą jame pastatyti viešbutį, o prie jo galbūt – dar ir baseiną. Tačiau užėjus krizei patys verslininkai atsisakė šios minties, nes viešbučio perspektyvos nebeatrodė tokios džiuginančios kaip prieš kelerius metus. „Nuplaukė“ viešbutis, o kartu su juo – ir žadėtasis baseinas.

O dabar – apie linksmesnius dalykus – apie tai, kad ir Šiaulių valdžiažmogiams yra nesvetimas noras pasipuikuoti sportininkų medalių iškovotoje šviesoje. Tik laimėjo koks sportininkas medalį – taip ir stengiasi šalia jo į kadrą savo patenkintą ir sotų veidą įkišti koks politikierius. Suprask, čia ir jis prie pergalės prisidėjęs...
Vienas iš buvusių miesto vadovų kartą nusprendė pašmaikštauti. Fotografuojant svarbią pergalę pasiekusius miesto sportininkus jis demonstratyviai atsistojo prie krašto ir pareiškė, kad stovi pakraštyje todėl, kad „Šiaulių naujienoms“ spausdinant nuotrauką būtų lengviau jį nukirpti. Ir kaip turėjo nustebti rytą atsikėlęs buvęs meras, kai paėmė į rankas kitą mieste leidžiamą laikraštį ir tarp sportininkų nerado... savo veido. O siaube! Nuo to laiko meras taip nebejuokaudavo – tarsi koks talismanas visada stengėsi įsisprausti į sportininkų vidurį.

Bet visus perspjovė Šiaulių „paksininkai“, krepšinio trenerį Antaną Sireiką be jo paties žinios užtupdę ant savo kalendoriukų. Treneris sakė, kad pakviestas sutiko sudalyvauti fotosesijoje, skirtoje Pasaulinei tolerancijos dienai paminėti. A. Sireika pabendravo ir nusifotografavo su neįgaliųjų sporto klubo atstovais, o paskui sužinojo, kad ši nuotrauka atsidūrė ant „paksininkų“ kalendoriuko, kurio kitoje pusėje – visu stotu įamžinti šios partijos būsimieji kandidatai į Seimą: Daiva Matonienė ir Valentinas Mazuronis. Treneris pasipiktino, bet kalendoriukai jau buvo išplatinti – atgal nebesurinksi. Taip ir liko A. Sireika „paksininkų“ politinės reklamos „veidu“.   

O ar domėjotės kada nors, kas vadovauja įvairių sporto šakų federacijoms Šiauliuose. Su retomis išimtimis – beveik vien politikai. Galima suprasti sportininkus, kurie suteikdami garbingas pareigas vienam ar kitam politikui tikisi didesnės finansinės paramos, daugiau dėmesio jų organizuojamiems renginiams ir supratingumo sprendžiant kylančias problemas. Tačiau susidaro įspūdis, kad valdžiažmogių parama dažniausiai prasideda ir baigiasi tik bendra nuotrauka spindint medaliams.